"FILOSOFIJOS ĮVADO" PROGRAMA

Reikalas tas, kad jau nuo tokio,atrodė,”racionalistinio” XIX amžiaus vidurio mūsų istorija įgavo naują žymenį - globalines problemas, ar trumpiau ir griežčiau kalbant, – megaproblemas.

O jeigu jau poetizmais neleistinai visgi vaduotis mums, - megaproblematikos gimimas aiškiai primena Olimpo deivės Atėnės Paladės (Trigeminos) gimimo "mechanizmą". Primenu savajam skaitytojui: ji gimė iš savo tėtušio Dzeuso galvos. Potekstė, manau, pakankamai aiški...

Ir ypač lemtinga mums, amžininkams buvo šio chaoso globalizacija XX-jo amžiaus-žudiko II-je pusėje. Šio reiškinio priežasčių, kaip paskiau pamatysime, yra daug, tad čia paminėsiu tik dvi, bet pačias nūnai svarbiausias.

Pirmoji - tai dviejų dar neseniai buvusių tokiomis,atrodė, galingomis socialinių sistemų - kapitalizmo ir socializmo - žūtbūtinė kova,vadinamasis šaltasis karas. Vykusi tačiau pagal Zonos ir laisvos rinkos bendrąjį principą "Numirk tu šiandien, o aš gal rytoj", ir aukojusi vardan to - viską societatiniame vyksme Oikumenoje.

Antroji gi priežastis - tai anosios konfrontacijos pagimdyta mokslo ir technikos revoliucija (MTR), kurios chaosas greitai tapo... galingiausiu bendrojo triados chaoso (ir "globalizacijos") katalizatoriumi. O kada MTR chaose išryškėjo ir toks šaunus jos azimutas,kad MTR patapo nukreipta prieš žmogų ir žmoniją (masinio naikinimo ginklas, ir dar daug kas),- gentainiui tapo aišku, kad visos Arkadijos,visi bukoliškųjų praeities adoravimų laikai - negrįžtamai praėjo...

Triados visumingumas ir neišardomumas sąlygojo, žinia, ir megaproblemų gausos analogišką visumingumą arba triadiškumą. Visa ši šėtonija, kuriai ir skiriamas pagrindinis dėmesys šio Filosofijos įvado temose, Vakaruose vadinama labai jau amorfiškai - "problematika". (Nereikia stebėtis tuo, kad Vakarų filosofinės potencijos yra tikrai ne gigantiškos: anima europea krizė tęsiasi nuo to paties X!X-jo amžiaus viduriuko, o joje pirmiausia ir labiausiai nukentėjo būtent euro-filosofija, kaip matysime).

Humanikoje, skirtingai nuo labai jau įvairiaplaukės Vakarų "globalisti kos", ir pati megaproblema suprantama metodologiškai žymiai griež čiau, ir tuolab - nelemtoji megaproblematika. Jai, gal dėl lakonizmo, gal todėl, kad lietuviškų atitikmenų išvis neradau,-aš naudoju didžiojo Dantės Aligjeri "įvestą" terminą I n f e r n a. (Paraidžiui iš lotynų kalbos tai reiškia... pragarą).

Globalistikos bėda dar ir kita. Ji apsiriboja tik megaproblemų "išvardijimu”, labai dargi skirtingu įvairių autorių darbuose, ir kaip taisyklė,- grynai matematiniu ar statistiniu modeliavimu, arba nelemtųjų "ateities scenarijų" kūrimu. Kaip taisyklė,visiškai apeinami tokie dalykai, kaip metodologinis pasiruošimas megaproblemas pažinti ir spręsti, o taip pat, kaip nebūtų tai keista, - žmogiškojo Ratio ar Sofijos "dalyvavimo" jame problema. Tai liečia, beje,ir akademinius filosofijos,ar tos pačios globalistikos kursus, neretai - netgi elitiniuose un-tuose ar koledžuose. Ne šventieji,taigi, yra ir Vesterno dvasinių prerijų kaubojai bei šerifai, žodžiu.

Tuo labiau, kad nūdienis mokslo modelis (=epistema) - ir taip, pavieniui netgi, megaproblemų pažinti ir mums išsigelbėjimą teikti - imperatyviai netgi negali. Infernos triadiškumas sąlygotas mano tik ką minėtų mūsosios Būties "jėgų linijų",- žmogaus fundamentinių santykių triadoje (o taip pat triadiškųjų jo fundamentinių praktikų bei istorinių misijų).

XXX

Pirmasis Infemos "ratas" (Dantė su “kūmu” Vergilijumi klaidžiojo berods net po 9 tokius ratus) - tai žmogiškosios dvasios - anima humana,- nevisai tačiau sutampančios su dvasine kultūra,- sisteminė krizė, pereinanti aiškiai kolapso fazėn, deja.

Antrasis ratas - tai Oikumenos megaproblemos, darančios ją vis labiau panašia į Richardo Vagnerio Nibelungų žiedo muzikoje apdainuotają Valhalą (žuvusių didvyrių karaliją).

Ir kokia gi filosofija gali tokias problemas ignoruoti? Juk tokia jos pozicija tematuotina bus nusikaltimo prieš žmoniją aršinu, ir niekaip kitaip. Humanika, kaip "jau ne filosofija", ir šis "Filosofijos įvadas" taipogi, ne tik neignoruoja šių realijų, o priešingai - yra totaliai orientuotos būtent šia kryptim. Deja, viso to Tu,amžinas studente, bent jau Lietuvoje ir ... nerasi Tau rekomenduojamuose vadovėliuose. Bet čia aš tikrai nesu kaltas. Paprasčiausiai tas "faktas" byloja apie mano jau minėtą Vakarų filosofijos silpnumą, na, ir apie mūsų arkiškai-artojiško lietuviško mentaliteto sieksniais tematuotiną provincialumą žinia.

Deja, dėl savo "vidinės logikos" specifikos, ypačiai dėl jau aiškiai nebevaldomo mokslo diferenciacijos šėlsmo (ir mokslo sintezės proceso silpnybės), - nūdienė epistema ir negali pažinti anei vienos iš gausių megaproblemų. O dėl minėto jau Infernos "nedalomumo" ir išvis pavieniui megaproblemas ir pažinti, ir tuolab įvaldyti – imperatyviai,sakau didžiu balsu, negalima.

Mums, prieš apstulbusias akis mūsasias,taigi, - savotiškas užburtas ratas, kurio grėsmė žmonijai tikrai beprecedentiška. Trumpai bet piktai tariant, dar niekad žmogaus evoliucinėje istorijoje nebuvo susidariusi tokia "pikantiška" situacija, kurioje nedviprasmiškai nubrėžta būtent visos esamos civilizacijos žūties realija. Kai kuriais aspektais ar "kampais" jau ir prasidėjusi, beje.

Žodžiu, nūnai jau ir Afrikoje patapo aišku, kad neįmanoma surasti problemą, labiau ar tragiškiau "rezonuojančią" tiek sociališkai, tiek ir ypačiai – humanistinėje plotmėje,nei Inferna. Tuolab, kad Inferna turi aiškiai matomą tendenciją tik permanentiškai aštrėti ir "sudėtingėti". Dar nei viena megaproblema niekur nedingo,nuosėdomis neiškrito ir neišgaravo, o praturtėjome mes jomis vien paskutinio dešimtmečio bėgyje –drūčiai ir net neišpasakytai.

Sakysime, visai neseniai eko-problemą praturtino ozono skylės, civilizacijos ligų visumą - XXI-jo amžiaus maras - AIDS, o griuvus realsocializmui, mes jau apturėjome ištisą megaproblemų "bukietą",visai neseniai-globalinį terorą kaip megaproblemą, ir t.t Štai kodėl ne tik mano ginamų elitinių LLL studijų, bet ir normalios edukacijos procese, mano galva, bendruomenė turi būti supažindinama pirmiausia su visa šia velniava. O biznio žmonės - su visiškai nauju reiškiniu "augimo" plėtroje paskutinėje XX-jo amžiaus dekadoje - nelemtąja “globalizacija” ,o tiksliau ir adekvačiau- GLOBALIZMU.

Deja, viso to Lietuvoje - nėra, o mano kūkčiojimai kol kas lieka vox in deserto (balsas tyruose) lygmenyje, ir nei per colį ne geriau.

XXX

Humanika, taigi, tikrai jau ne filosofija. Ta prasme, kad Humanikoje bandoma bent jau išsaugoti ir tai, kas liko iš senosios, dar helėniškos prabos filosofijos (dialektika, humanizmo teorija), ir jungti tai su esama epistemos teorine dalimi. Ir svarbiausia, - visa tai daryti tikrai neregėta mokslo ir pažinimo istorijoje maniera: sąmoningai, valingai, tikslingai ir kiek galima – išmintingai.

Deja, kaip greitai įsitikins mano jaunėlis kolega, - viso to tikrai nebuvo "herojinėje" filosofijos istorijoje. Ir nuo to blogiau ne tik filosofijai ir filosofams, žinia.

Humanika, kita vertus, iš principo skiriasi ir nuo vesterniškosios "globalistikos", ką mes plačiau aptarsime paskaitų metu ir pačiame Humanikos tezaure. Pagrindinis skirtumas čia liečia visai ne taktikos, o būtent strategijos dalykus.

Humanikos pagrindinė strategija yra gentiškosios išminties - Sofijos kūrimas, pradedant nuo pat pamatų ir nulinio ciklo, ir baigiant pačių aukštutinių aukštų "apdaila". Kartoju, - taip mokslas ir ta pati filosofija niekada dar savo istorijoje nesivystė.

Manajam LLL (tik ne Terlecko lygos,gink šaitane) kolegai, manau, akivaizdu, kad į mileniumų sankirtos jubiliejų todėl mes atėjome visiškai ne kaip išmintingi padarai. Kitaip juk jokių raudojimų apie Inferną - išvis nereikėtų.

Tik Sofijos ir ją "aprūpinančių" kategorijų tinklo sukūrimas dar gali gelbėti gentainį-amžininką toje ceitnoto situacijoje, kurion mus - visus! - ir pastatė, kaip prasikaltusius pirmokėlius kampan, ir dar ant žirnių anuomet, -Inferna. Štai kur nūnai slypi permanentinių integruotų studijų prasmė ir esmė, manasai kolega!

Ši monolitinė vienybė mums ir reikalinga nūnai,- kaip helėnų Ananke, indusų- Rita, ir panašiai. Kodėl? Labai paprasta viskas ir čia, deja. Nes Tiesa,ne tik seermėginė,bet ir aukštakaktė - "viena" nūnai jau mūsų niekaip negelbės, nes ir ją mes įjunkome panaudoti vis labiau antihumaniškai. Negelbės nei Bonum (dora,moralė), kadangi jo filosofinės sampratos ( patikimos etikos) faktiškai ir nėra, mūsoji moralė - jeigu ir skiriasi nuo gauruoto Ordos "iki-žmogaus", tai tikrai ne gerojon pusėn (bent jau "mirties įrankių" kūrime, ir, deja, ne tik čia).

Apie humanizmą gi išvis kol kas - tik tuščia kalba tesigauna, nes jis,- nei kaip teorinis, nei tuolab kaip praktinis, - dar... nebuvo išvis pasirodęs po Saule žmogaus biosocialinėje evoliucijoje (BSE).Kitaip sakant, Inferna mus pastatė žiauraus CEITNOTO pozon,kolega. O jeigu prisiminti trivialą,- kuo gi pavojingas ceitnotas netgi Kaisos riteriams,netgi ir didmeistrių daną turintiems, - tampa kažkodėl visiškai man nelinksma.O Tau?

Tasai tapsmas prasideda mokslo "vidinės logikos" (kabutes naudoju tam, kad jokios logikos ten, net arti,- nei nedienojo, nei tuolab nenakvojo, deja) esmine korekcija. T.y., esminiu laipsniu įvaldant stichiškai jau ir "be mūsų" prasidėjusius mokslo sintezės procesus nūdienės epistemos pagrindinėje sandūroje, esančioje tuo pačiu ir jos "revoliucingumo centru", - dešiniajame biologijos flange, kur ji kontaktuoja su sociohumanitarine žinija.

Kaip tik čia nūnai prasideda vis tampresni kontaktai tarp pagrindinių epistemos "blokų" - gamtotyros, socio-humanitarinės ir techninės žinijos. Kita vertus, kaip tik čia ir atsispindi moksle jau minėta Infernos esmių-esmė - biosocialinė problema. Šie "zigotiniai" ir stichiški epistemos vienijimosi reiškiniai ir yra stichiška jos reakcija į vis galingesnį Infernos socialinį užsakymą. Arba - Iššūkį, kaip kad kartais lakštingaluoja postfilosofija.

XXX

Ilgai neišvedžiojant ir nemoralizuojant, galima pradžiuginti kolegą tikrai drūčiai: šis, ir tik šis kelias mums jau ir beliko vienintelis, norint išvengti šaunios genties Homo sapiens mega-suicido. Arba, kitą tarmę naudojant, paguoda tikrai ne mažesnė: tik šis kelias dar gali užtikrinti mūsų jau baigiamą perpjauti bambavirkštę su...taip visų ir visur bei visada geidaujama ateitimi. Kartoju - normalia, žmogaus verta, o ne Markso siūlyta "šviesia" anąja... Ir čia viskas, kristališkai netgi, aišku, ir jokie papildomi komentarai, manau, yra nereikalingi.

Tačiau vien mokslo (sinonimas - Gnosis) pastangų, netgi herojiškai – titaniškų anų, Infernai pažinti ir išmintingai (nepriskaldant naujų makabriškų malkų) įvaldyti aiškiai irgi nepakanka. Jau pačioje biosocialinėje sintezėje "siurpriziškai" išryškėjo naujas pažinimo trendas XX-jo amžiaus gale.

Jo esmė irgi paprasta, kaip kietai virtas kiaušinis. Beveik kiekvienas naujas mokslo proveržis, ypač Bioso ar žmogiškojo kūniškumo pažinime, iškart atsimuša į begales moralės ar humanizmo tabu (galimo ir negalimo problema moksle dar niekada nebuvo tokia "diktatoriška", kaip šiandien). Galiu minėti čia ir genų inžinieriją, ir klonavimo metodiką, ir dar labai daug ką šioje, tikrai prakeiktoje srityje.

Štai ji ir realizuojama minėtoje biosocialinės sintezės ir žinijos nelinijinėje struktūroje. Ši Pansintezės kategorija (ir tas procesas, kurį ji atspindi, suprantama) ir neša Humanikoje pagrindinį metodologinį krūvį. Paprasčiau tariant, tik tokia "formule" vedini mes ir galime tikėtis suformuoti gentiškają išmintį. Ją helėnai vadino Sofija (kartais-Logosu,Nusu), o daug anksčiau indų himnosofijoje ji buvo vadinta labai jau poetišku terminu: pradžnaparamita.

LLL studentas, manau, supranta, kad Humanika visiškai nesispjaudo, kaip nuo durnaropių užkaifavusi verbliūdė, ir senosios,helėniškosios metafizikos linkui. Nes toks spjaudymasis būtų juk irgi su Sofija “dykai” prasilenkiantis dalykas. Tačiau Humanikos sistemoje filosofijos vaidmuo, jos nuopelnai ir kaltė vertinami visiškai kitaip, nei labai jau narciziškoje pačios filosofijos istorijoje, ar nūdienėje epistemoje aplamai.

Bet apie viską - savo laiku ir savo vietoje, brolau. Kaip ten bebūtų, o be šio Filosofijos įvado kurso tolimesnė ekskursija Humanikon yra kategoriškai negalima. Be Humanikos gi - visos kalbos apie adekvatų Tavo elgesį gyvatoje ar "rinkoje", arba apie LLL elitines (integruotas) studijas - yra absoliučiai tuščios, ir atsiduoti tegali tik absurdu.

XXX

Humanikos kurso struktūra irgi gana paprasta ir logiška. Ji atspindi tas realijas mileniumų sankirtoje, kurioje mums su Tavimi ir teko laimė (ar visai atvirkščiai) gyventi ir anąsias išgyventi. Beje, senosios metafizikos žūties viena iš priežasčių buvo kaip tik šio - išgyvenimo - atributo netektis.

Arba,dar kitaip sakant, bandymas optimizuoti tas gentainių pastangas "išeiti" iš Infernos, kaip jau prasidėjusio megasuicido. Vienodai,beje, "rodančio" ir čiukčiai - anekdotų karaliui, ir pastoviai erekcijos būklėje esančiam nelaimėliui bušmenui, ir dzūkų mergoms jų grybynuose, nekalbant suvisai jau apie jų nelaimę - žemaičius (juokauju, žinia).

Kitaip sakant, Humanikos kurse išskiriamos trys pagrindinės sudėtinės jos dalys:

XXX

Šiuo tikslu vedinas, aš Humaniką ir bandau pateikti maksimaliai galimu populiariu lygmeniu. Tai liečia ir paskaitas, ir visiškai jų nedubliuojantį tezaurą "Humanika", kurio šie pradiniai skriptai yra priderinti prie pirmosios iš programų - sylabusų - Filosofijos įvado Deja, studento siaubui (o išties - jo "spasui"), tokių programų bus ir dar...

Tiksliau, tai labai svarbu visiškai ne man, o Tau,kolega! Nes, kartoju, Inferna gali būti pažinta ir išmintingai įveikta tik visų (psichėjoje sveikų, žinia) gentainių monolitinėmis pastangomis. Kito kelio - ir čia nėra, anei takelio-taipogi. Tuolab čia svarbu tai, kad būčiau suprastas jaunuomenės būtent. Ji - dar jautresnė ir imlesnė, dar moka stebėtis ir džiaugtis "pažinimo džiaugsmu". Ko absoliučiai jau negalima pasakyti apie filosofus, technokratus (įskaitant ir menedžerius, gal tik ne visus), ir kitas "senienas".

Dabar beliko supažindinti su Filosofijos įvado struktūra, idant nepaklystume šiose džiunglėse.

Universumo kaip Triados samprata: sistemos "žmogus /gentis/ - visuomenė - gamta" dialektinė vienybė. Ar yra tokia Triados samprata nūdienėje filosofijoje ar moksle? Individualizmo, kolektyvizmo ir humanocentrizmo sąvokos bei jų subordinacija nūdienos sąlygomis.

Istorinės epochos samprata. Nūdienė epocha kaip mileniumų sankirtos, lūžio ir "iššūkio" epocha. Nūdienės epochos turinys: giluminė ir sisteminė esamos civilizacijos krizė jos chaoso globalizacijos forma. Civilizacija ir kultūra. Ar galima ir pateisinama instinktyvi civilizacija?

2. Oikumenos (arba pansociumo) megaproblemos:

- sociogenezės chaotizacijos tempų spartėjimas;

- karo ir taikos megaproblema;

- "augimas", kaip nūdienos gamybos būdo monstriška chaotizacija;

-"vartojimo revoliucija" (= pankonsjumerizmas) ir jo pasekmės; realsocializmo sistemos "autopralaimėjimas", kaip megaproblema;

- socialinės neteisybės ir prievartos megalizacija ištisų kontinentų (ir rasių) mastu;

- komunikacijų megaproblema;

-"info-sprogimas ir infošokas";

3. Žmogiškosios dvasios (anima humana) kolapsas,kaip prasidėjusi sisteminė krizė pagrindiniuose anima humana "blokuose": Etose, religijoje, moksle, mene, Techne (technikos, technologijų sistemų ir techno-žinijos sritis), filosofijoje, genties vertybinėje orientacijoje (aksiologijoje), o taip pat politikoje, teisėje ir vartojimo bei gamybinės praktikos (= Pragmos) "idėjiniame aprūpinime".

Infernos determinacijos klausimas. Dviejų socialinių sistemų- kapitalizmo ir socializmo -žūtbūtinės konfrontacijos vaidmuo Infernos genezėje.

Nūdienė epocha kaip realiai gresiančio genties mega-suicido galimybė. Ateities alternatyvų pasirinkimo netektis ir genties totalios nelaisvės problema. Apie Homo consumens kaip kamikadzę.

Vienintelis būdas megaproblemai (ir Infernai aplamai) įveikti) - jos patikimas pažinimas mokslo teorijos pagalba ir praktinė veikla, nukreipta megaproblemai likviduoti. Kodėl nūdienis mokslo modelis nepajėgus pažinti nei vienos megaproblemos,ir ką tai mums "reiškia"? Atskirų megaproblemų išplėšimo iš Infernos dialektinės vienybės negalimumas. Triados racionalaus (išmintingo, tiksliau) ir humaniško valdymo būtinumas nūdienos sąlygomis.

Ar pakanka vien nūdienio mokslo pastangų Infernai įveikti? Nūdienos mokslinio pažinimo sankirtos su Etosu ir humanizmu problema, ir jos sprendimo negalimumas nūdienėje epistemoje.

Sofija kaip patikimas teorinis Triados pažinimas, esantis vienybėje su etosu ir humanizmu ir nukreiptas genties totaliai emancipacijai realizuoti jos praktikos kontūre.

Visos žmonijos pastangų būtinumas Infernai įveikti. "Valios Sofijai" ugdymo svarba nūdienos sąlygomis. "Švietimo revoliucijos" samprata. Humanika kaip gentiškosios išminties sistema. Humanikos ir filosofijos santykis.

Idealybės, sąmonės, sielos ir dvasios sąvokos. A.humana samprata ir jos sąveika su kitais Triados nariais. Substancijų pirmumo problema. Anima europa kaip a.humana motina. Anima orientalis vieta nūdieniame pasaulyje. Anima americana ir a.russica sampratos.

Aktyvizmo ir pasyvizmo principai a humana genezėje. Otpimizmo ir pesimizmo dominantos a humana raidoje bei nūdienos sąlygomis. Trumpa pagrindinių a. humana "blokų" charakteristika. Pasaulėžiūros problema.

Triados savijudos bendrųjų dėsningumų pažinimo ir jų praktinio panaudojimo žmogaus totaliai emancipacijai realizuoti kontūras, kaip filosofijos objektas.

"Apolono linija" kaip Sofijos paieškos istorinė raida eurokultūroje (ir supratimas apie "Dioniso liniją"), Nūdienė Infema - įrodymas, jog a.europea pražudė Apolono liniją ir pati save, tuo galutinai suklaidindama gentį.

Pažinimo ir filosofijos metodo problema. Dialektika kaip bendroji vystymosi teorija ir efektyviausias filosofijos metodas. Dialektika ir mokslo metodai: vienybės problema ir jų specifika Euroratio istorijoje. Metafizikos termino nevienareikšmiškumas. Eklektika filosofijoje.

Filosofija ir humanizmas Humanizmo esmė: žmogaus kaip istorijos savitikslio pripažinimas ir pastangos tai praktiškai realizuoti. Apie realųjį ir abstraktųjį humanizmą. Humanizmo ir aksiologijos santykis filosofijoje. Etikos vieta filosofijoje ir a.humana sistemoje.

Substancijos, materijos ir gamtos kategorijų sąveika. Ar paseno filosofijos skirstymas į materialistinę ir idealistinę (o t. p. dualistinę ir pliuralistinę)?

Pagrindinės filosofijos funkcijos: ontologinė, gnoseologinė, metodolo ginė, prognostinė ir sintezuojanti. Jų reikšmė nūdienėje a.humana.

Kokia turėjo būti filosofija, arba apie jos reikšmę (ir kaltę) Infernos genezėje.

- gamtos stichija ir žmogaus nelaisvė;

- sociumo stichija ir žmogaus nelaisvė. Eksploatacijos samprata.

- žmogaus biosocialmes prigimties stichija ir jo nelaisve

Supratimas apie fundamentalinius žmogaus (ir genties) santykius:

- žmogus - gamta;

- žmogus - žmogus;

- "aš - aš" /savimonės sritis/.

Chaoso megalizacija kaip šių santykių eksponentinė dehumanizacija ir Infernos esmė. Žmogaus laisvė kaip Būties moduso ir ateities alternatyvos pasirinkimas, paremtas Sofija, ir aktyvi praktinė veikla šiam tikslui realizuoti.

Pragma (gamybinė veikla),

pažinimas,

bendravimas,- kaip ir kodėl nūnai jose gimsta žmogaus ir genties nelaisvė?

- istorijos prielaida (poreikių problema);

- istorijos subjektas (arba kūrėjas);

- istorijos produktas,ir

- istorijos savitikslis.