Supratimas apie pažinimo metodą, kaip subjekto-objekto ryšio specifinę formą. --Mokslo ir filosofijos metodų skirtumai ir sąveika - Ratio funkcionavimo sankirta su pažinimu. Verum et Bonum principo svarba. Kanto perspėjimas apie kelio į Tiesą ("grynojo proto") pažabojimo etosu būtinumą. Kodėl į jį nebuvo atsižvelgta a.europea raidoje?

Dialektika kaip bendroji vystymosi teorija ir svarbiausias filosofijos istorijos racionalusis grūdas. Visos filosofijos įnašas, formuojant dialektiką kaip pagrindinį filosofinį metodą. Hegelio ir Markso sistemų vieta dialektikos istoriniame tapsme. Subjektyvioji ir objektyvioji dialektika. Supratimas apie dialektiką kaip ontologijos, metodologijos ir gnoseologijos vienybę. Kodėl taip ir nebuvo suformuota dialektikos teorinė sistema per 3000 metų filosofinių paieškų istoriją? Dialektika ir postfilosofija.

Dialektikos dėsnio samprata. Pagrindiniai dialektikos dėsniai:

- priešybių tapatybės ir kovos;

- kiekybinių ir kokybinių pakitimų sąveikos;

- neigimo-neigimo;

- triados eksponentinės chaotizacijos dėsnis ir kt.

Dialektikos principo samprata. Pagrindiniai dialektikos principai:

- vystymosi idėja;

- istorizmo principas;

- determinizmo principas;

- konkretumo principas;

- pasaulio vienybės principas;

- monizmas;

- aktyvizmo principas (Triados savijudos įvaldymas);

- žmogaus totalinės emancipacijos principas, ir kt.

Dialektikos kategorijos samprata. Pagrindinės dialektikos kategorijos:

- Sofija, arba genties išmintis;

- Triada kaip sistemos gentis-oikumena-gamta dialektinė vienybė;

- "valia Sofijai" kaip nauja gentiškoji žmogaus savybė;

- esmė ir reiškinys;

- atskirybė ir visuotinybė;

- turinys ir forma;

- priežastis ir pasekmė;

- stichija (= chaosas) ir tikslingumas;

- būtinumas-laisvė-atsitiktinumas;

- galimybė ir tikrovė;

- tapatybė ir skirtingybė;

- tapsmas-(genezė arba gonija) ir rimtis

- informacija;

- sistema-struktūra-funkcija, ir kitos.

Pagrindinės dialektikos funkcijos filosofijoje ir humaniniame modus cogitandi: ontologinė; gnoseologinė; metodologinė; sintezuojanti arba integracinė. Dialektikos ir "idėjos-mito" sąveika. "Idėjos-mito" nebuvimas eurofilosofijos istorijoje - Sofijos praradimo causa sui (priežastis).

Supratimas apie Sofigeniką kaip Sofijos formavimo instrumentariumą. Pansintezės samprata: dialektikos, bendramokslinės ir konkrečių pažinimo blokų metodologijos vienybė etoso ir realiojo humanizmo erdvėje.

Dialektikos keliai ir klystkeliai Sofijos paieškoje - filosofijos istorijos esmė ir pamokantis turinys.

Filosofijos istorijos objekto samprata. Ar yra joje vidinė logika, perimamumas ir pažanga? Apie filosofijos suvedimo į jos istoriją kategorišką negalimumą. Esminiai skirtumai tarp eurofilosofijos ir Oriento filosofijos. Senosios filosofijos žūties XIX a. viduryje esmė ir determinacija. Postfilosofijos samprata.

Religijos, mito ir filosofijos santykis. Prefilosofijos (presofijos) samprata. Filosofijos istorijos esmingasis turinys: humanizmo ir dialektikos, kaip humaninio mąstymo atributų istorinis tapsmas.

Ar teisinga vertinti filosofijos istoriją kaip žmonijos klaidą besitęsiančią 3000 metų?

Apie civilizacijos eigą Senovės Rytuose ir anima orientalis specifiką. Vienos bendros charakteristikos Oriento filosofijai santykinumas. Presofija.

Senovės Babilono presofija

Babilono socialinės santvarkos pobūdis: totalizmas ir teokratija. Mokslinių žinių perėjimas išimtinai žynių kastos žinion. Marduko ir deivės Ištar kultas,bei Jupiterio ir Veneros planetų vaidmuo. Astralinės pasaulėžiūros specifika.

Kraujo ir žemės idėja. Hamurapio kodeksas. "Pono pasikalbėjimas su vergu" ... kaip pirmoji rašytinė abejonė religija. Mokslinio pažinimo pradmenys: medicina, astronomija, matematika. Teogonijos virtimas Kosmogonija. Šviesos ir tamsos kova. Mėnulio, kaip šviesos šaltinio, ir Saulės, kaip tamsos šaltinio, problema. "Pesimistinis" Babilono kultūros pobūdis.

Senovės Egiptas

Civilizacijos raida po Aukštutinio ir Žemutinio Egipto susijungimo. Faraonų dinastijų vaidmuo: gauti pasaulį tam, kad įteikti jį dievams. Faraonų kulto ir žynių kastos hegemonijos vaidmuo Egipto civilizacijoje. Saulė kaip pagrindinis šviesulys, ir šiuolaikinio kalendoriaus sukūrimas. Ozirio ir Izidės kulto specifika. Pasaulinio dievo idėjos gimimas. Memfio menų dievo Pta vaidmuo, pernešant pasaulio sandarai meno principus. Pta, kaip aukščiausio proto Visatoje, idėjos poveikis vėlesnėms civilizacijoms /ypač Helados Logosui, Nusui/. Egipto kultūros "optimistinis" pobūdis.

Senovės Indijos filosofija

Indijos kultūros religinis pobūdis ir nepakankamas pažinimas. Pasyvizmo ir pesimizmo dominantos Indijos kultūroje. Indijos kastų sistema: kšatrijai (karinė aristokratija), braminai (žyniai), ir kt. Išminties paieška,kaip kelias išsivaduoti iš gyvenimo (kaip kančios). Nirvanos samprata. Pradižnaparamita - pirmoji filosofija.

Pirmieji rašytiniai Senovės Indijos paminklai - vedos (Rigveda, Jadžurveda, Samaveda ir Atharvaveda) - religijos, mito ir presofijos sinkrezė. Upanišados ("slaptasis mokymas") ir filosofijos pradžia. Sutrų vaidmuo Indijos filosofijoje. Teogonijos specifika: žmogiškasis dievų pobūdis. Indų kosmogonijos specifika: pasaulis atsiranda anksčiau už dievus.

Brahmanas – beasmenis, idealus Visatos principas ir jo irracionalus, mistinis traktavimas. Atmanas - pirmoji filosofinė "Aš" samprata. Brahmano ir atmano vienybės idėja, bei reinkarnacijos principo reikšmė indų filosofijoje. Sansara.Nugrimzdimas į save ir atsisakymas nuo gyvenimo,kaip Sofijos paieškos principai. Irracionali Sofijos samprata.

Sankja sistema (= išvardijimas, įkurta pranašo Kapilos).

Gamta kaip besivystanti materija (prakriti). Gamtos ir dvasios, kūno ir sielos kontraversija ir dialektikos pradmenys. Sąmonės problemos iškėlimas, sprendžiant žmogaus emancipacijos nuo kančių klausimą.

Jogos sistema (pranašas Patandžalis, "Joga-sutra") -kaip filosofija ir praktika. Jogos ekspansija į Vakarus mūsų laikais ir jos suvulgarinimas.

Džainizmas (įkurtas pranašo Vardhamano =Džino, t.y. nugalėtojo). Sistemos esmė -mokymas apie sielą ir jos išvadavimą iš aistrų nelaisvės. Materijos samprata (pudgala) ir daiktų laikinumo problema. Erdvės, laiko ir judėjimo vienybės klausimo iškėlimas. Pirmasis 4 praelementų minėjimas. Žmogaus nelaisvė kaip jo aistra gyvenimui, kylanti dėl jo nepažinimo. Asketizmo vaidmuo atmano išsilaisvinime.

Lokajatos /čarvako/ sistema kaip pirmoji materialistinė filosofija. Mokymas apie materijos, susidedančios iš 4 praelementų pirmumą. Gyvenimo kaip malonumo samprata. Lokajatos sistemos ateizmas.

Senovės Kinijos filosofijos samprata

Prakticistinis Kinijos kultūros pobūdis ir aktyvizmo principas joje. Optimizmo dominavimas Senovės Kinijos filosofijoje. Jos paskirtis - išmokyti žmogų "gyvenimo meno". "Orakulų knyga" ir jos komentarai. Mokymas apie materiją kaip 5 praelementų vienybę (ankstesnieji 4 ir medis). In ir Jan jėgos. Mokymas apie Dao, kaip natūralųjį kelią begaliniame būties tapsme. Dao ryšys su indų Brahmanu bei poveikis helėnų Logosui, Nusui. Dialektikos pradmenys kinų filosofijoje (ypač Konfucijaus, Lao-dzė,ir kitų mokymuose).

Helados socialinė charakteristika. Polis ir kolektyvizmo idėja. Asmenybės išskirtinis vaidmuo ir žynių kastos nebuvimas. Išminčių strato atsiradimas - lemtingoji Helados specifika. Aktyvizmo principo įsigalėjimas ir jo pagrindimas Sofijos paieška - Helados filosofijos skiriamasis bruožas. Optimizmas, kaip šios filosofijos dominanta (išskyrus patį helenistinės epochos galą). Graikų filosofijos humanistinės dimensijos specifika: vergas yra instrumentum vocale, "Žmonės - tik graikai, visi kiti - barbarai", ir t.t.

Helėnų religijos specifika: politeizmas, žmogiškasis dievų pavidalas ir jų "demokratizmas". Graikų mito specifika Kretos-Mikėnų kultūroje ir vėliau. Homero epocha ir Heziodo "Teogonija". Rytų poveikio Helados kultūrai specifika: kūrybinis tos kultūros apdorojimas bendrojoje helėnų kultūros dominantėje.

Helados kultūra kaip eurokultūros lopšys. Filosofijos griežtąja to žodžio prasme gimimas.

Ikisokratikai ("fisiologai",logografai): materialistinės natūrfilosofijos pradžia.

Mileto mokykla (VI-V a.p.m.e.), kaip filosofijos aplamai ir dialektikos pradžia. Talis -pramaterijos (arche, "pradų") idėja. Vanduo, kaip gyva ir turinti sielą pramaterija. Sofijos paieškos pradžių pradžia - mokslinio pažinimo sutapatinimas su filosofija, ir "daugžinystės" kritika. Talio filosofijos poveikis vėlesnei graikų ir Europos filosofijai.

Anaksimenas - oras kaip arche, turinti sielą. Oras ir pneuma, jo retėjimas ir tankėjimas.

Anaksimandras - apeironas kaip arche, t.y., jau žymiai didesnis abstrakcijos laipsnis, suprantant pramaterijos esmę. Būties ir nebūties sąveika. Makro- ir mikrokosmoso sampratos, jų vienybės idėja, einanti per visą graikų filosofiją. Žmogus kilo iš vandens (žuvų), todėl jų negalima valgyti.

Orfikai - pirmoji stipri Rytų įtaka helėnų kultūrai, trakietiškojo dievo Dioniso kultas. Mistikos srovės įsiveržimas į graikų kultūrą ir poveikis jų filosofijai (ypač idealistinei). Apie Apolono ir Dioniso "linijų" atsiradimą eurokultūroje.

Pitagoras iš Samo. Graikų idealizmo pradžia, filosofijos sąvokos įvedimas. Skaičius kaip Būties esmė ir arche. Dialektikos pradžia - pasaulis kaip nuolatinė priešybių kova, kaip nuolatinis tapsmas. Logoso sąvokos įvedimas į graikų filosofiją. Objektyvi dialektika. Sofija kaip gyvenimo tikslas ir daugžinystės (t.y., ir mokslo) kritika. Amžina šlovė - svarbiau už minios meilę.

Eleatai, kaip subjektyvios dialektikos pradininkai. Parmenidas: pasaulis ir viena nekintanti Būtis, kurioje nėra jokios tuštumos, o tuo pačiu ir kitimo. Heraklito kritika. Mintis apie judėjimą- klaida, "mirtingųjų nuomonė". Jutiminio pažinimo klaidingumas. Pasaulio (kaip sferos) centras - deivė valdovė, arba Tiesa. Ji sukūrė dievus. Visų pirma Erosą. Zenonas ir jo aporijos - kaip subjektyviosios dialektikos pradžia.

"Jaunesnieji fisiologai"

Empedoklas iš Agrigento - žynys. Orfikų poveikis jo pažiūroms - pasaulio cikliškumo ir reinkarnacijos idėjų priėmimas. Būtis yra materiali, o jos arche - 4 "šaknys" arba praelementai (indų filosofijos įtaka, einanti raudona gija per visą graikų filosofiją). "Šaknų" jungimasis ir skyrimasis, veikiant Meilės ir Neapykantos jėgoms. Biologijos ištakos - atrankos idėjos pradžia, vėliau išvystyta Darvino evoliucionizme.

Anaksagoras, kaip Atėnų filosofijos pradininkas. Būties materialus pagrindas - daugybė praelementų - homeomerijų. Nuso, kaip chaoso kelio į Kosmosą samprata. Nusas ir Logosas -viena iš centrinių antikinės filosofijos idėjų,jos ryšys su Sofija. Apkalta bedievybe ir tremtis.

Sofistai, kaip išminties ir dialektikos (=ginčo vedimo meno) mokytojai , ir filosofų neigiamo požiūrio į juos nepakankamumas. Subjektyvios dialektikos elementai, supratimas apie pažinimo santykinumą ir priklausomybę nuo subjekto aktyvumo. Protagoro "Žmogus yra visų daiktų matas" ... Gorgijus, Hipijus, Prodikas.

Sokratas (469-399). Skulptoriaus (akmentašio) ir akušerės sūnus. Ksantipė filosofijoje. Atėnų demokratijos (30 tironų) priešas, jų nuteistas mirti už "jaunimo tvirkinimą ir bedievystę". Sokrato gyvenimas - jo filosofijos realizavimas ir tąsa. Sokratas kaip dialektikos termino pradininkas tikrai filosofine prasme. Etinio racionalizmo maksima "Pažink save" (Hilonas), ir jos poveikis visai vėlesnei eurokultūrai. Atsisakymas nuo natūrfilosofijos ir apsiribojimas individu. Etikos kaip sistemos gimimas. Sofija - aukščiausia dorybė ir mokėjimas gyventi. Sokrato "ironija",majevtika kaip subjetkyvios dialektikos metodas. Sąvokų vaidmuo, pažinimas kaip bendrybės suradimas. Sokrato linija antikinėje filosofijoje - Megaros, Kirenos, kinikų ir kitos mokyklos.

Demokritas iš Abderos ir materialistinės atomistikos pradžia. (Leukipo palikimas -nežinomas.) Būties arche - atomai ir tuštuma. Tiesiaeigis atomų judėjimas ir būtinumo absoliutinimas. Jutiminio ir protinio pažinimo sąveikos teisingas supratimas. Asmenybės interesų pajungimo polio interesams idėjos sisteminimas. Mechanicizmo pradžia materializmo istorijoje.

Platonas (Aristoklis) - vardą gavo už atletišką išvaizdą, olimpinis bokso čempionas. Kilęs iš aristokratų luomo. Būties ir nebūties problema. Idėjos (aidosai) kaip pirminė ideali substancija: objektyviojo idealizmo pradžia. Materija kaip nebūtis. Žinojimas ir pažinimas yra prisiminimas Valstybės teorijos pradžia. Platono "socializmas" - nuosavybės panaikinimo idėjos pradžia. Platono tragiška įtaka vėlesnei eurofilosofijos raidai.

Aristotelis iš Stagiros - pirmasis enciklopedinis protas filosofijos istorijoje ir mokslinio pažnimo pradininkas. (Aleksando Makedoniečio mokytojas). Mokymas apie materiją ir formą. Entelechija ir teleologijos pradžia. Nenuoseklumas substancijų primato atžvilgiu. Pažinimas kaip jutiminio ir racionalaus kelių į tiesą vienybė. Geocentrizmo idėja ir "pirmasis postūmis" vėlesnėje filosofijoje bei moksle. Mokymas apie "gerą valdymą": geros valdžios yra monarchija, aristokratija ir politija; blogos - tironija, oligarchija ir demokratija. Peripatetikos poveikis vėlesnei euro-filosofijai ir Aristotelio "sukrikščioninimas".

Helenistinė epocha kaip Graikijos krizės laikotarpis - IV-jo a.p.m.e. pabaiga. Jos atspindys to meto filosofijoje.

Formali antikinės filosofijos pabaiga - 529 mūsų eros metai, kada imperatorius Justinianas uždarė Platono Akademiją Atėnuose.

Romos vieta filosofijoje.

5.3. Viduramžių filosofijos specifika

Krikščionybės evoliucija: nuo katakombinės - į imperinę religiją. Teokratija Europoje. Pagrindinė to meto filosofijos problema - tikėjimas ar žinojimas. Filosofijos ir teologijos santykiai. Humilitas ir pietas idėjos kaip antikinio Humanitas antipodas. Inkvizicijos vaidmuo eurokultūros ir ypač Euro-ratio raidoje. Humilitas kaip vienintelė kol kas filosofijoje "idėja-mitas", ir jo deformuojantis poveikis a.europea raidai. Peripatetikos "sukrikščioninimas". Arabų kultūros poveikis Viduramžių Europai.

Patristika kaip Jono evangelijos ir Pauliaus antropologijos komentarai. Logosas spermatikas veikia visur, bet pilniausiai - Kristuje. Žmogaus laisvė kaip blogio šaltinis.

Scholastika - bažnytinė ir universitetų filosofija, jos sąveika su teologija. Realizmo ir nominalizmo kova scholastikoje. Tomas Akvinietis ir oficialios Vatikano filosofijos pradžia. Nūdienio neotomizmo samprata.

Viduramžių feodalinės sistemos žlugimas ir kapitalizmo gimimo esmė bei determinacija. Pirmosios buržuazinės revoliucijos (Nyderlandų, Anglijos ir Prancūzijos). Kapitalizmas kaip būtina epocha Triados istorijoje ir jo objektyvus vertinimas.

Renesanso filosofijos specifika: kova su scholastika, teorinis silpnumas, bei Antikos žmogaus ir kultūros idealo atgaivinimas. Ką "atgimdė" Renesansas iš Antikos? Sofijos kontūro praradimas arba susiaurinimas iki "dvimatės" Ratio erdvės.

Geografiniai atradimai ir ... genties kategorijos "iškritimas" Renesanso filosofijoje. Reformacija ir buržuazijos kaip klasės gimimas. Buržuazinės filosofijos samprata. Buržuazinio humanizmo specifika: kova su scholastika, o ne žmogaus emancipacijos idėjos pagrindimas (jos visiškas atsisakymas vėlesniais laikais).

"Socialinės filosofijos" pradžia. N.Makiavelis - egoizmo, jėgos ir materialinio intereso apologija. "Instinktyvios civilizacijos" pagrindimo ir pateisinimo pradžia. Politikos atskyrimas nuo etoso sferos, ir to pasekmės.

Socialinės utopijos. T.Moras ir pirmoji kapitalizmo kritika. Privatinės nuosavybės kontraversiškos esmės įžvalga. T.Kampanelos "Saulės miestas". Šių utopijų ryšys su vėlesniu utopiniu socializmu ir marksizmu.

Panteizmas ir hilozoizmas Renesanso filosofijoje, epikūrizmo renesansas kapitalistinių santykių kontekste. Dvilypės tiesos teorija, ir gamtotyros atsiskyrimo nuo teologijos (ir filosofijos) pradžia. Mokslo griežtąja žodžio prasme gimimas ir poveikis vėlyvojo Renesanso filosofijai. Mechanicizmo problema Naujųjų laikų filosofijoje.

N.Kuzietis. Idealistinė gamtos begalybės idėja. Pojūčių ir intelekto sąveika pažinime. Coincidentio oppositorum ir subjektyvios dialektikos pradmenys.Dž.Bruno panteistinio materializmo specifika. Visatos begalybės idėja ir heliocentrizmo išvystymas. Materijos aktyvumo ir jos fizinio vienarūšiškumo idėja.

Pansofija (Paracelsas, Biomė, irkt.).

5.5. Naujųjų laikų filosofija

Naujieji laikai, kaip kapitalizmo gimimo ir įsigalėjimo epocha. Materializmas, kaip pirmoji buržuazinės filosofijos forma. Metodo paieška buržuazinėje filosofijoje - kovos su religine filosofija ir gimstančio mokslo "užsakymas". Žmogaus, kaip gamtos valdovo,biblinės idėjos atgimimas ir suabsoliutinimas. Triadinio mąstymo būdo palaipsnis praradimas Naujųjų laikų filosofijoje. Eksperimento įsigalėjimo gamtotyroje pasekmės filosofijai.

Mokslo ir filosofijos priešpriešos atsiradimas, kaip Euro-ratio vėlesnė tragedija. Gamtotyros diferenciacijos pradžia. Apie mokslo ir filosofijos tarnystę Mamonai.

F.Bekonas,kaip N.Laikų empiristinės filosofijos pradininkas. Specialus tikslas sukurti naują pažinimo metodą. "Naujasis Organonas", kaip priešprieša Aristo "Organonui". Gamtos užkariavimas, kaip žmogaus laisvės ir laimės sąlyga. Žinojimas - jėga. "Gamtos klausymo" idėja,ir jos iškraipymas vėlesnėje filosofijoje. Pažinimo apvalymas nuo "stabų". Dogmatinio metodo pakeitimas empiriniu. Materija ir forma. Indukcinio metodo pradžia. Bekono poveikis vėlesnei filosofijai.

R.Dekartas (Kartezijus) ir jo "Samprotavimas apie metodą" (1637). Tįsančios ir mąstančios substancijų dualistinė samprata. Dievas virš substancijų. Mechanicizmo išvystymas Dekarto filosofijoje. Abejojimas - pažinimo išeities taškas: Cogito ergo sum ir De omnibus dubitandum maksimų reikšmė. Įgimtų idėjų koncepcija ir racionalizmo pradžia. Robinzonados problema. Sąmonės problemos ir subjekto-objekto ryšio specifikos pagrindimas. Siela - res cogitans ir sąmonė, kaip jos atributas. Kartezianizmo poveikis vėlesnei filosofijos raidai. Redukcionizmas.

T.Hobsas - Bekono sekretorius ir anglų buržuazinės revoliucijos amžininkas. "Leviatanas" (1651). Bendrieji Hobso materializmo bruožai. Pasaulis kaip kūnų visuma. Materijos ir mąstymo vienybės idėja. Judėjimo įvairovės suvedimas tik į mechaninę jo formą. Gyvūnai kaip mechanizmai. Dievas yra žmogaus vaizduotės produktas. Hobso sensualizmo specifika. Valstybės samprata: natūrali (Bellum omnium contra omnes) ir pilietinė visuomenė Valstybė kaip žmogaus teisių perėmėja. Materializmo mechanicistinis iškrypimas Hobso sistemoje ir jo tolesnės tragedijos esmė.

B.Spinoza (Espinosa) - Olandijos žydas. "Teologinis - politinis traktatas" (1670), "Etika" (1675). Geometrinio metodo bandymas filosofijoje. Mokymas apie vieną (materialią) substanciją ir jos atributus. Žmogaus - gamtos viešpačio samprata. Laisvė kaip pažintas ir įsisąmonintas būtinumas. Natura naturans - kurianti gamta arba dievas: natura naturata - sukurtoji gamta. Modusų (daiktų) principinis nesuverenumas Žmogus yra gamtos dalis. Mechanistinė etika. Žmogaus afektai ir iaisvė. Spinozos racionalizmo ateistinis pobūdis. Religija - liaudies opiumas.

Švietimo (Racionalizmo) amžius

Dž.Lokas ir Švietimo pradžia Anglijoje. "Tyrinėjimas apie metodą" (1690). Įgimtų idėjų ir kartezianizmo kritika. Sensualizmas ir tabula rasa idėja. Materijos primatas, pirminės ir antrinės daiktų savybės. Subjekto-objekto problemos analizė Loko filosofijoje. Bon sens - sveiko proto problemos kėlimas. Natūraliosios teisės teorija ir individualizmo filosofinis pagrindimas. Nuosavybės, įgytos darbu,neliečiamumo pagrindimas. Lokas ir liberalų (vigų) partijos programa, bei nūdienis liberalizmas. Valstybė kaip žmonių laisvės ir nuosavybės garantas. Valdžių atskyrimo principas (ir jo patobulinimas Monteskje darbuose). Loko įtaka nūdienės Vakarų demokratijos teoriniam pagrindimui.

G.Leibnicas ir Švietimo Vokietijoje pradžia. Enciklopedinio proto mąstytojas, nepalikęs nei vieno stambaus veikalo. Substancijos pagrindas - monados, kaip "dvasiniai atomai". Leibnico pliuralizmas. Teorijos ir praktikos vienybės principas. Berlyno MA sukūrimas, įnašas matematikon ir kibernetikon.

Prancūzų švietimas

Anglų filosofijos (ypač Loko) įtaka prancūzų filosofijai - Volteras, Kondiljakas, Monteskje. Sava įtaka - Dekartas, Gasendis ir Beilis

Ž.Ž.Ruso kaip gana prieštaringas mąstytojas, bene pirmasis kapitalizmo kritikas Naujaisiais laikais. Kultūros ir "gamtos" kontraversija ir "grįžimo į gamtą" idėja. Nuosavybės kritika. Auklėjimo vaidmuo, įveikiant instinktyvios civilizacijos konfliktus. Visuomenės sutarties idėja. Ruso ir Marksas.

XVIII amžiaus prancūzų švietėjai ~ Didro, Helvecijus, Hoibachas, Lametri,ir kt. kaip gana primityvaus ir mechanistinio materializmo srovė. Istorinės pažangos idėjos trivialumas. Šių mąstytojų ateizmas ir antidialektiška nuostata.

Subjektyviojo idealizmo srovė Naujųjų laikų euro-filosofijoje - Dž.Berklio ir D.Hjumo filosofinės sistemos.

I.Kantas, kaip pirmasis vokiečių klasikinio idealizmo ir idealistinės dialektikos pradininkas. Ikikritinis periodas Kanto kūryboje - naivusis materializmas. Nebuliarinė hipotezė, žmogaus rasių natūralios kilmės idėja. Kanto poveikis to meto gamtotyrai. Kritinis laikotarpis (Berklio, Hjumo, Leibnico ir K.Volfo įtaka). "Grynojo proto kritika", "Praktinio proto kritika", "Sugebėjimo spręsti kritika". Reiškiniai ir "daiktai" savyje", jų pažinimo galimumo problema. Kanto nenuoseklumas ir agnostinis jo sistemos pobūdis. Įgimtų proto kategorijų idėja. Kanto vaidmuo "gnoseologizmo" jsigalėjimui euro-filosofijoje. Kategorinis imperatyvas. Būtinumas kontroliuoti grynajį protą praktinio proto pagalba - Verum et Bonum principo atgarsys.

J.G.Fichtė ir jo sistema, kaip subjektyvaus idealizmo eurofilosofijoje viršūnė. Filosofija kaip "mokymas apie mokslą". Absoliuti realybė - AŠ, arba žmonijos savimonė. Genties problemos iškėlimas ir nesugebėjimas jos išspręsti. Praktikos vaidmuo pažinime. Fichtės filosofija, kaip besivystančio AŠ koncepcija. Žmogaus laisvė, kaip paklusimas genties interesams. Dialektikos pobūdis: dialektinės 'traidos' įvedimas, priešybių tapatybės problema, ir kt.

F.Šelingas - objektyvaus idealizmo reanimatorius vokiečių klasikinėje filosofijoje. Indų filosofijos poveikis Šelingui. Šelingas ir romantizmas. Gamtos filosofija, kaip dvasinė gamtos interpretacija. Šelingo reakcingumas senatvėje.

G.W.F.Hegelis - euroracionalizmo viršūnė grandiozinėje jo sistemoje, ir senosios filosofijos katastrofiška žūtis. Mąstymas tampa suverenia ir pirmine substancija, o gamta tik absoliutinės idėjos "kitabūčiu". Būties ir mąstymo tapatumo principas. Visa kas realu - teisinga. Paradoksali dialektinio metodo ir filosofinės sistemos kontraversija Hegelio filosofijoje. Jos anti-etinis ("viršetinis") pobūdis. Žmogaus pavertimas niekingu valstybės varžteliu, ir antihumanistinė hegelizmo orientacija. Hegelio subjektyvi dialektika kaip senosios filosofijos istorijos viršūnė. Hegelio filosofijos poveikis eurokultūrai - metafizinio "maišto" samprata. Hegelis ir Marksas. Idealistinės ir materialistinės dialektikos kontraversija.

L.Feuerbachas kaip paskutinis senojo materializmo mohikanas. Jo sistemos antihegelinė orientacija. Antropologinio principo svarba ir trūkumai. Sajungos tarp filosofijos ir mokslo pagrindimas Naujaisiais laikais. Markso ir Feuerbacho tarpusavio įtakos.

Socialinis fonas XIX a. viduryje - kapitalizmo pergalė ir jo klasinių kontraversijų aštrėjimas. Proletariato klasės susiformavimas ir pirmieji jos kovos žingsniai. Buržuazijos vaidmens istorinis pakitimas. Vidurinė klasė. Kultūros kolapso pradžia ir senosios filosofijos žūtis. Euro-racionalizmo virtimas panscientizmu, bei irracionalizmo srovės stiprėjimas. Indų (ir kitų senosios Oriento) filosofijos "intervencija" į anima europea.

A.Šopenhaueris: asmeninio gyvenimo nesėkmių atspindys jo filosofijoje. Indų filosofijos poveikis jo sistemos pesimizmui. "Pasaulis kaip valia ir vaizdinys". Antihegelizmas ir etinis individualizmas. Voliuntarizmo kryptis postfilosofijoje. Valia kaip individo sąmonės pagrindas. Vaizdinys - pasaulio atspindys sąmonėje. Menas, kaip aukščiausia pažinimo pakopa. Genijaus ir jo valios absoliutizavimas.

F.Nyčė kaip filosofas-poetas, ir nauja jo sistemos išdėstymo maniera. Apollo ir Dioniso linijų eurokultūroje išskyrimas bei neteisinga jų interpretacija. Krikščionybės kritika ir "vertybių perkainojimas". Antžmogio samprata. Nyčės filosofijos santykis su fašizmo ideologija: kas kaltas, o kas nekaltas?

S.Kirkegoras - danų rašytojas ir mistikas. Šlovė atėjo tik po II pasaulinio karo, besiformuojant egzistencializmo filosofijai. "Asmenybės filosofijos" pradžia postfilosofijoje. Absurdo problemos iškėlimas ir aiški indų filosofijos įtaka. Etinė, estetinė ir religinė asmenybės raidos stadijos. Hegelio ir proto aplamai kritika.

O.Kontas - Sen Simono mokinys ir pozityvizmo pradininkas, "Pozityvinės filosofijos kursas", 6 tomai (1830-1842). Konto posūkis iš materializmo į subjektyvųjį idealizmą. Žmonija kaip mistinė "aukščiausioji būtybė" ir jos vaidmuo Konto sistemoje. Žmonijos religijos sukūrimo bandymas. Filosofijos kritika ir neigimas - esminis Konto sistemos bruožas. 3 pažinimo stadijos: teologinė-metafizinė-pozityvinė. Sociologijos ("socialinės fizikos") mokslo pradžia. Mokslų klasifikacija pagal jų abstraktumo laipsnio mažėjimą: nuo matematikos iki sociologijos. Socialinės harmonijos idėja ir organizmistinė istorijos samprata.

Utilitarizmo (Dž.S.Milis, Dž.Bentamas) srovė postfilosofijoje ir etikoje. Gamtotyros ataka prieš filosofiją ir jos pasekmės (Darvino, Lajelio, Puankare darbai, ir kt.).

K.Marksas kaip įtakingiausias postfilosofijos atstovas (ir Naujųjų laikų aplamai filosofas). Hegelio,Švietimo ir Foerbacho įtaka Marksui. Dialektinio materializmo objektyvus įvertinimas. Materialistinė istorijos samprata: pliusai ir minusai. Humanizmo pervirta Markso sistemoje: genties emancipacija prievartos pagalba. Sofijos kontūro ignoravimas ir euroracionalizmo tragedijos esmės nesupratimas - bene svarbiausia Markso klaida. Kapitalizmo kritikos svarba ir klaidos. Ko pasimokė nūdienis kapitalizmas iš Markso? Nūdienos paradoksas: realsocializmo "autopralaimėjimas" ir komunizmo šmėklos naujo pasirodymo reali galimybė.

Neomarksizmas ir Frankfurto mokykla (M.Horkhaimeris, T.Adorno, ir kt.).

Egzistencializmas kaip nūdienio subjektyvaus idealizmo forma: absurdo filosofijos specifika. (Jaspersas, Haidegeris, Sartras, Kamiu, ir kt.)

Pragmatizmas kaip "naudos filosofija" (Pirsas, Djuji, Džeimsas, ir kt.).

Fenomenologija (E.Huserlis, ir kt.)

Froidizmas ir psichoanalizė, jų poveikis postfilosofijai.

Neotomizmas kaip nūdienė oficiali Vatikano filosofija.

Gyvenimo filosofijos srovių charakteristika.

Paskutinio meto postfilosofijoje vyraujančios doktrinos: "naujieji filosofai" Prancūzijoje, postmodernizmas, multikultūrizmas, "postindustrializmas", Fukujamos "istorijos galo" koncepcija,globailzmas, ir t.t. Struktūralizmo ir semiotikos filosofinės ambicijos.

Postfilosofijos paradoksai šiandien: gėjų ir lesbiečių filosofija, holizmas, "narkofilosofija", "falocentrizmo" kritika feminizme, ir t.t. "Ekofilosofijos" atsiradimas ir principinis jos nepakankamumas Infernos problematikai analizuoti. Ekoetika ir bioetika.

Bendrasis filosofijos "auditas": prarastas tradicinio mąstymo būdas, humanizmas ir dialektika, t.y., pamesta ir prarasta vos ne viskas, ką tik galima buvo pamesti ir prarasti…

Eurokultūra kaip aktyvizmo principo pergalė ir totalus pralaimėjimas, Optimizmo ir pesimizmo dominantos nūdienėje a.europea. Euro-ratio kaip eurokultūros (ir aktyvizmo) pagrindo raidos specifika: virtimas agresyviu panscientizmu, šio reiškinio priežastys.

Irracionalizmo ir misticizmo invazija nūdienėje a.europea. Apollo linijos praradimas ir Dioniso linijos pergalė: ką tai mums neša? Ar tikrai a.europea yra krikščioniška, ir kuo tai pasireiškia? Eurokultūros agresyvumas ir mesianizmas, kaip jos pralaimėjimo svarbios priežastys. A.europea, a.americana ir a.russica šiandien.

Sofijos kontūro ir humaninio modus cogitanti praradimas - eurokultūros pralaimėjimo esminė priežastis.

"Europos savigrobos" societalinis aspektas

- kelio į Inferną pradžia - instinktyvios civilizacijos modelio pasirinkimas (Renesanso ir N.laikų filosofijos įtaka ir kaltė);

- tragiškas vertybių perkainojimas N.laikais: aršaus individualizmo ir egoizmo apologija;

- genties kategorijos ignoravimas ir to pasekmės Infernoje;

- kapitalizmas (kaip "socialinė pažanga") ir triados chaoso megalizacijos pradžia, monstroziškai vystant gamybos būdo plėtrą (“augimas”,globalizacija)

- kapitalizmas ir kultūra: "išmaldos principas" (žr. 66-jį Šekspyro sonetą);

- nac. idėjos ir nacionalinio suvereniteto valstybės (kaip kapitalizmo produktų) vaidmuoInfernos genezėje;

- ar labai klydo helėnai ir romėnai, laikydami demokratiją keliu į tironiją? (pankonsjumerizmas kaip Mamonos pan-tironijos forma);

- buržuazinė filosofija ir "perversmas" žmogaus istorinių misijų hierarchijoje: poreikių monstriškas augimas, kaip "istorijos savitikslis". Horno consumens - monomerinis žmogus.

- "vartojimo revoliucija" ir jos poveikis Infernos genezei;

- "augimas", kaip gamybos nūdienė šizoidinė plėtra ir greitkelis į Inferną-

- komunizmo doktrina, kaip eurokultūros krizės vaisius;

- bazinio eurokultūros principo – individualizmo kategoriškas pralaimėjimas Infernos "pavidalu".

"Prigimtinė" eurofilosofijos kaltė Infernos genezėje

- triadinio modus cogitandi išdavystė ir euristinės metodologijos žūtis;

- dominuojančių- genties ir jos Sofijos- kategorijų marazmatinis "pamiršimas";

- atsisakymas nuo žmogiškosios Būties analizės ir išgyvenimo - euristinės ontologijos žūtis. Populiarios filosofijos problema.

- gamtos sampratos paradoksai eurofilosofijoje: nuo daugiaspalvio Kosmoso helėnų filosofijoje - per gamtos kaip "gėrybių maišo" koncepciją N.laikų pradžioje - iki niekingos absoliutinės idėjos "kitabūčio" pozicijos Hegelio sistemoje;

- supergnoseologizmo įsigalėjimas ir "lakštingalizmas", kaip ydingas mąstymo būdas eurofilosofijoje;

- kontraversija su mokslu ir po to sekusi lėkšta jo "vidinės logikos" apologija;

- genties Pragmos filosofinės refleksijos silpnumas, Markso tragedija;

- lemtinga painiava žmogaus istorinių misijų sampratoje: žmogaus poreikių saiko netekties nesupratimas ir pankonsjumerizmo apologija ("vartojimo visuomenė");

- konkurencijos ir kovos už būvį absoliutizacija, ir to pasekmės;

- žmogaus fundamentaliųjų santykių traktavimo lemtingos klaidos

- "žmogus - gamta" – žmogaus, kaip gamtos valdovo krikščioniškosios sampratos tragiškoji pasekmė – eko-problema;

- "žmogus - žmogus" kaip maksimos Homo homini lupus est taikymas;

- "Aš - Aš" tragedija: pilnas iškritimas iš triadinio mąstymo kontūro;

- Ratio ir Sofijos "mato" nebuvimas, suprantant genties - triadoje istoriją

- eurohumanizmo tragedija: žmogaus totalinės emancipacijos idealo pametimas, socialinės nelaisvės neteisinga samprata, biosocialinės nelaisvės ignoravimas, genties laisvės "pamiršimas", ir kt.;

Euro-etoso kaltė Infernos genezėje:

- aktyvistinės (individualistinės) etikos pasekmė: h.oeconomicus ir h.soveticus;

- ar labai efektyvi krikščioniškoji etika Infernos kontekste?

- fundamentinio santykio "žmogus - gamta" ignoravimas euro-etose;

- Verum et Bonum principo virtimas vos ne žūtbūtine mokslo ir filosofijos "kova";

Mokslo išimtinis vaidmuo ir kaltė Infernos genezėje

- Helados išminčių pastangos Gnosis (Epistheme) ir Sophia srityse. Visuminė ir dialektinė universumo samprata;

- Viduramžiai kaip 1000-metė "juodoji skylė" mokslo istorijoje;

- Renesanso paradoksai: Sofijos kontūro (Triados koordinačių sistemos) atsisakymas, himnasžmogui ... pamirštant gentį, ir t.t.;

- N.laikų racionalizmo specifika; eksponentinis konfliktas tarp Ratio "Siamo dvynių" -mokslo ir filosofijos, ir jo pasekmės: racionalizmo virtimas empiristiniu scientizmu (bei panlogizmu);

- mokslo diferenciacijos paradoksai: tarp medžių pamestas miškas ...

- mokslo posūkis prieš žmogų ir gentį.kaip jo parsidavimo Mamonai tragiškoji dimensija;

- klasikinės (kartezijietiškos) epistemos metodologinis silpnumas, ir filosofijos kaltė;

- nūdienės epistemos specifika: diferenciacijos siausmas ir integracijos procesų nepakankamumas;

- stichijos megalizacija nūdienos moksle, kaip jo tarnystės Mamonai pasekmė ir 'Vidinės logikos" esmė;

- kontraversija tarp nūdienės epistemos, etoso ir humanizmo kaip Sofijos išdavystės pasekmė;

- kodėl nūdienis mokslas negali prognozuoti triados raidos nors 1-2 žingsnius į priekį?

- kodėl nūdienė epistema nepajėgi spręsti nei vienos iš megaproblemų?

- klasikinės ir nūdienės epistemų kaite fizikalistines Techne genezeje;

- genties Involiucijos problemos ignoravimas nūdienos moksle.

Techne kaitė infernos genezeje

- Techne, kaip technikos, technologijų ir techno-žinijos visuma, ir jo paskirtis triados istorijoje;

- kodėl Techne tapo fizikalistiniu ir kodėl taip toliau būti negali?

- ^“vartojimo revoliucija", “augimas" kaip Pragmos chaoso megalizacija ir Techne posūkis prieš žmogų, gamtą ir Triadą;

- Techne, kaip viena iš vaisingiausių megaproblemų "gimdyvių" nudienos sąlygomis;

MTR kaltė infernos genezėje

- MTR esmė. Jos determinacija (kaip kapitalizmo ir socializmo sistemų žutbūtinės konfrontacijos pasekmė),

- supratimas apie mokslo, technikos, pramoninę, vartojimo ir švietimo revoliucijas ir jų santykį,

- MTR kaip globalinis fenomenas ir chaoso Triadoje katalizatorius;

- MTR "neigiamos pasekmės", kaip pirmosios megaproblemos (eko-problema, ir kt.);

- MTR ir "vartojimo revoliucija" - lemtingas posūkis genties istorijoje XX a. antroje pusėje;

- savižinos ir savimonės vis didėjanti neviltis MTR empirijos chaose, ir žmogaus deontologizacijos supratimas;

- istoriškai naujų MTR - biologijos amžiaus, etc. objektyvus įvertinimas;

“Socialinės filosofijos" kaitė Infernos genezėje

- kaip suprasti instinktyviąją civilizaciją ir netapti uoliu Froido pasekėju?

- Darvino "kova už būvį" ir laisvosios konkurencijos principas, kaip tikrai fundamentinis kapitalizme;

- "laisvoji rinka" kaip vienas iš greitkelių į Inferną (Liudviko XIV-jo maksima: "Po manęs nors ir tvanas");

- "stabilaus vystymosi" idėja ir jos bejėgiškumas;

- nūdienio Vakarų demokratijos tipo objektyvus įvertinimas;

- socialinės neteisybės globalizacija ir jos "tylus" pateisinimas krikščio niškosiose Vakarų demokratijose;

- demokratija ir susvetimėjimas;

- apie "demokratūrą" postkomunizme;

- nac. idėjos ir nac. suvereniteto valstybės vaidmuo Infernoje šiandien;

- nacionalizmo ir rasizmo renesansas II-jo mileniumo saulėlydyje;

- humanocentrizmas (gentizmas) kaip vienintelis pateisinamas "metodologinis fliusas" nūdienos sąlygomis;

- žmogaus biosocialinės prigimties ignoravimas, kaip nūdienės "socialinės filosofijos" silpnybės pagrindinė priežastis;

Sofijos prielaidų absoliutus nebuvimas nūdienėje postfilosofijoje, kaip jos nusikaltimas prieš gentį.

Kokia gi pagrindinė pamoka iš 3000-metės filosofijos istorijos? Ar teisus buvo Bismarkas, teigdamas, jog iš istorijos mokosi tik paskutiniai kvailiai?