Humanikos maksimatika

Maksima pas helėnus buvo vadinamas tam tikras išmintingas posakis ar teiginys, galintins stipriai pamokyti žmogėną. Tipišku maksimos pavyzdžiu gali būti “oblasiai”, iškirsti pagrindinėje Atėnų šventyklos – Delfų orakulo sienose ar kolonose. Sakysime, antrąja tokia pagal svarbą maksima buvo ilgai (o mūsuose ir dabar) Sokratui priskiriamas teiginys – obalsis: Pažink pats save. Tikrasis jos autorius tačiau yra garsus tada sofis tas Hilonas (Sokratas gi sofistų išvis nelaikė filosofais, ir ne tik už tai kad jie ėmė mokestį už išminties pamokas).

Šis terminas, jau tapęs įprastu Vakaruose “riaumojančioje” Švietimo revoliucijoje, reiškia tačiau visai ne “mėlynakraujiškus” dalykus. Kaip jau esu minėjęs, elitinių studijų pagrindinis tikslas ten suprantamas pakankamai realistiškai, demokratiškai ir netgi, sakyčiau, “prižemintai”. Elitinės studijos paprasčiausiai reiškia tai, kad jas “praėjęs” studijozas sugeba suprasti šiame tezaure jau aptartą problematiką, - o tai tikrai nėra taip paprasta, kaip gauruotas kietai virtas kiaušinis.

Antra eilinių sudijų dimensija, manajam e-studentui irgi gyvybiškai netgi svarbi, - remiantis anuoju modus cogitandi, sugebėti pakankamai efenktyviai numatyti savosios veiklos ateities pasekmes ir perspekty vas. Be adekvataus mąstymo visa tai irgi yra neįmanoma, kas trivialu ir tikrai atleidžia mane nuo komentarų.

Kitaip sakant, profesinė etika tampa viena iš Humanikos pastangų nukreipimo sritimi, kur Humanika ir eina Panetoso link. Deja, mes ir šianien dar jo pilnaverčio konturo neturime. Tačiau greitai turėsime, tuo abejoti tikrai netenka.

Kita prasme ši Maksimatika gali būti vertinama tik kaip...rimtas mano prasižengimas pedagogikos kanonams ir netgi anajai profeisinei etikai šioje srityje. Nes protingesnis studijozas, perskaitęs šią maksimatiką, - laisvai gali bent jau įskaitą gauti, ypač jei dėstytuvas bus gerai nusiteikęs. Ir todėl šį skriptą griežtesnis pedagogas – edukologas tegali vertinti kaipo mano mirtiną nuodėmę, įteikiant netgi virtualinę špargalką studentui.

Tačiau aš ir čia laikausi kitos nuomonės. Ir per egzaminą juk leidžiu turėti kokį nori filos)finį tekstą. Svarbu yra vsiškai juk ne jis, o tai, ar moka studentas savarankiškai mąstyti, kritiškai vertinti anąjį filosofą ir daryti savas, savarankiškas išvadas. Mano valia jeigu būtų, ašen egzaminuočiau savo studentus tik bibliotekoje, arba netgi ir Interneto saituose ar svetainėse. Taip kad “kaslink” špargalkos – lai neapsimanuna studentas: jeigu jis tik perrašys šios Maksimatikos tiesas ir pateiks man, manydamas kad dėstytuvas toks debilas, kad nesupras – jis labai netgi žiauriai apsiriks, žinia.

XXX

Kitas reikalas (jau mano) – kaip visumiškai, logiškai pateikti Humanikos kategorijų sistemą ( kas identiška tai pačiai Maksimatikai). Viena vertus, problemų visuma čia nepaprastai sudėtinga ir “šakota”, ką sisteminti ne visada lengva. Visų antra, šiame tezaure aš pateikiau juk visiškai ne visą Humanikos teorinį kontūrą, o tik pirmosios jos dalies – Infernikos eskizinį vaizdą. Šiame kategorijų “tezaure” man tik tą ir belieka daryti, kad iškišti galvą ar kitus organus iš šios Prokrusto lovos. O juk studentas žino, manau, ką darė anas galvažudys tokiais atvejais...

Juokai juokais ( jie pedagogijoje labai netgi efektyvūs, tik saiko rėmuose, žinia), o pateikti darnią, logišką ar išmintingą kategorijų sistemą tokiam moduliui, kokiu yra Humanika – pragariškai sunkus darbas. Ir aš nežinau, atvirai sakant, ar ir čia, špargalkėje, šaudau iš savo armotų – haubicų ne į...žvirbliuką varganą.

Tikiu tačiau,kad manasis studentas jau bus ženkliai nušuoliavęs elitinių studijų maratone, ir man neišeis kaip toje Rytų išmintyje: kalnas pagimdė tik niekingą peliūkštį... Mažą man jau to, kad aš patyliukais juk ligšiol naudojau irgi orientalinės išminties patirtį teigiančią, kad jeigu kalnas neina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną...

Žodžiu, šios Maksimatikos tikslas ir yra įpratinti pradedantį Humanikos integruotas studijas studentą prie visuminės jos problematikos ir netgi sąvokinio aparato. O bebagiančiam elitinio pradžiamokslio tortūras ši špargalka galėtų padėti susisteminti studento turimas žinias ir mąstysenos įgudžius būtent adekvačiame nūdienos realijoms kontekste. Mano galva, tai ir būtų svarbiausia, elitinių LLL-studijų pradžiamokslio tikslas būtų pasiektas.

XXX

HUMANIKA - šiame tezaure, ir išvis, suprantama kaip naujo anima humana modelio pradžia, būtinai tačiau turinti pakeisti esamą, patapusį jau aiškiai suicidiniu.

Kitaip sakant, Humanika yra Sofijos, kaipo gentiškosios išminties, sąmoningo ir valingo kūrimo procesas. Jis prasideda turimo mokslo modelio (epistemos) baruose, “pervedant” nūnai šizoidiškai suskaldytą epistemą, kurioje nesusikalbėjimo laipsnis yra tikrai dar niekada neapturėtas,- naujo mokslo modelio, vieningo ir visaapimančio – statusan. Tai – Sofijos kųrimo starto placdarmas, kas akivaizdu ir trivialu.

Tačiau kadangi vien Verum (Tiesa), teikiama mokslo, gali būti ir yra panaudota ir amoraliai, - naujos epistemos kūrimas eina kartu su gentiškosios moralės “kodekso” (Panetoso) formavimo procesu. Na o kadangi etosas irgi gali būti labai netgi nevienodas (“klasinė moralė”, sakysime), tą Verum et Bonum Siamo dvynių pozą tuo pat metu turi persmelkti dar ir humanizmo idėja (Humanum).

Humanizmo idėja tačiau Humanikoje suprantoma irgi netradiciškai – ji formuluojama kaip genties-triadoje totalios emancipacijos idėja. Jeigu manasis studentas bent probėgomis studijavo filosofijos istoriją, jis jau suprato, kokiu baisingu laipsniu Humanika yra ... “jau ne filosifija”. Čia tačiau reikia atsiribuoti nuo labai “tamsios” pagal kilmę ir esmę kitos filosofinės ir netgi trans-filosofinės minties srovės, vardas kuriai-

PANSOFIJA. Reikalas tas, kad Vakaruose kai kada Humanikos ir pansofijos terminai naudojami kaip sinonimai, bet tai irgi reikia deramai būtent suprasti. Taip, deramai supratus,- kad “pansofija” yra tik gentiško sios išminties (Sofijos) sinonimas- viskas bus gerai. Tačiau paties termino “pansofija” kilmė yra visiškai kitokia, o nūnai ir Internete jis naudojamas vėlgi visiškai kitaip.

Pansofija, kaip savotiškas “vinigretas” iš Renesanso filosofijos, alche mijos ir netgi medicinos, buvo pradėta žymaus to meto vyro Paracelso (Teofrasto fon Hohenhaimo) darbuose. Joje irgi buvo kalbama apie “vieningąją išmintį”, kuri filosofinio akmens pagalba turi padėti išgauti “kilnųjį” auksą iš nekilniųjų metalų, arba – gauti pagaliau homunkulą kokioje nešvarių skalbinių ragažėje.

Pansofija toliau buvo vystoma J. Biomės,meisterio Ekharto darbuose, ja žavėjosi europedagogikos tėvas Janas Komenskis, dar 17-me amžiuje Olandijoje, Anglijoje buvo leidžiami pansofijos žurnalai ir t. t. Kita pansofijos vystymosi kryptys yra ... laisvieji mūrininkai – masonai, frankmasonai ir jų “vieningos išminties siekis. Beje, masonizmu buvo apkaltintas ir Romos klubas, ir aš tikrai nežinau – teisėtai, ar ne.

Su visa šia įvairiaplaukie ir labai kontraversiška pansofijos tradicija manoji Humanika tačiau, kartoju neturi nieko bendro. Absoliučiai! Ir studentui lengviausia tuo įsitikinti perpratus bent jau strateginę Humanikos struktūrą (ji išrašyta Humanikos tezauro pradžioje, prie Filosofijos įvado programos). Sudėtinės Humanikos dalys yra trys, ir jos darniai viena su kitą susiję bei “persilieja” viena į kitą.

INFERNIKA - tai pati pirmoji Humanikos dalis, kuri analizuoja megaproblemų visumą, nūnai aptemdžiusią mums dangaus mėlynę juodai-juoda, be prošvaisčių spalva. Vakaruose (ir Rusijoje bent jau) megaproblemų klausimus vienaip ar kitaip bando analizuoti “globalistika”. Tačiau kokiu esminiu laipsniu ji skiriasi nuo Humanikos aplamai ir Infernikos ypačiai, – skaitytojas lai suranda Internete saitą “Globalistics”,”Globalization” ir nuo jų paeinančius “links”.

Tada jis ir įsitikins, kad jo dėstytuvas jam nemeluoja. Kitaip sakant, Globalistika ten ir šiandien suprantama tikrai “vinigreto principu” vaduo jantis, na o jis netgi mūsų slaunioms gaspadinėms visiškai ne viską juk virtuvėje ir išsemia.

Humanikoje gi šiam, labai netgi svarbiam ir studentui tikslui, yra skiriama antroji Humanikos dalis –

Humanikoje žmogaus pateisinimas realizuojamas pradžioje ... apkaltinus jį tais dalykais, kurie ir privedė gentainį nūnai prie Nebūties pakrantės arba niūrosios mirties upės – Stikso (Letos – pas romėnus) ir šlubio Charono valties. Kaip vėliau įsitikins studentas, netgi keikdamasis anglų jūreivių matu, - Antropodicėja tikrai yra labai sudėtingas dalykas. Bet tik ji dar gali, jei bus gentainio – amžininko suprasta (ir manojo studento - tai pat) išsaugoti mums bambavirkštę su ateitimi ...

Jeigu taip būtent, išmintingai mes pradėsime elgtis, reiškia mums ateitis neišvirs “globaline eutanazija”, o visiškai greitai gali išvirsti netgi atanazija (nemirtingumu). Na o tai ir reikš, kad teisi vėlgi Humanika, įsivedusi III-ją sudėtinę dalį –

Bet juk būtent taip žmogų vertina ... krikščionybė (ypačiai jansenizmas), ir būtent todėl taip dosniai mums siūlanti ... pasaulio galą ir sūdną dieną. Humanika laiko, kad Antropogonija (visiškai beje, ne tas, kas antropogenezė) pilnai yra galimas ir būtinas genčiai etapas, jo tikroji istorija. Kada ligšiolinį istorijos chaosą žmogus pradės koreguoti, tik Sofijos pagrindais remdamasis ir visų gentainių darniomis pastangomis. Kito kelio mums jau neliko, beje.

GLOBALISTIKA – jau pokario metais atsiradusi (pradžioje kaip pacifizmas, kova už taiką) mokslinio pažinimo (ir ideologijos) sritis, bandanti pažinti megaproblemas ir teikti rekomendacijas jų sprendimui. Ypač ji sustiprėjo po to, kai Romos klubas pradėjo savo “ateities scenarijų” publikavimą.

Tuolab, kad be Infernikos ir joje metologiškai griežtai “subalansuotos” megaproblematikos neįmanomas tampa tas procesas, kuris jau prasidėjo nūdienėje epistemoje, ir kuris Humanikoje vadinamas

Lokalizuotas šis centras “dešiniajame” biologijos flange, ten, kur biologija kontaktuoja su kitais dviem mokslinės piramidės blokais. Pansintezė tačiau Humanikoje suprantama irgi žymiai plačiau ir atsakingiau. Ji apima ne tik paties mokslo sintezės procesus (kuo tik ir pasitenkinama Vakaruose, sakysime), be ir mokslo sankirtas su etosu bei humanizmo bei aksiologijos (vertybių sistema) visuma.

Tai – iš principo naujas nūdieninio mokslo sklaidos bruožas, vedantis kaip tik istoriškai naujos eppistemos sukūrimo linkui. Studentas iš tezauro teksto gi jau žino, kad ši “triada” – Verum, Bonum et Humanum – ir yra Sofijos “formulė”. Kitaip, taigi, sakant, Pansintezės metodologija, kurios prioritetas priklauso Humanikai, ir tik jai, - ir yra tas haivėjus, kuriuo keliaudami mes, gentainiai – amžininkai pagaliau galime patapti ... išmintingais padarais. Inferna įsakmiai to reikalauja ir dargi laiko ant ramečiauti mums-anei grano nenori teikti.

Kita vertus ir svarbiausia, ši Pansintezė, sukurdama iš principo naują ne tik epistemą, bet ir anima humana istorinį modelį, - yra kartu ir pagrindas formuoti naujam, adekvačiam esamoms realijoms gentainio mąstymo būdui.

MENTALITETAS ( MODUS COGITANDI ) - irgi pražiopsota filosofijos istorijoje kategorija, lygiai kaip ir … Sofijos kategorija (atrodytų privaloma filosofijai jau pačiame jos pavadinime). Tai – istoriškai kintantis, fundamentinis žmogaus veiklos būdo pamatas, kuriam būdinga tam tikras teorinis kontūras, visada esanti mentaliteto dominanta (ar pasija), vieno ar kito mentaliteto tikslas, ir kiti dalykai.

Istorijoje žinomi tokie mąstymo būdai, kurie plačiau aiškinti tezauro tekste:

Nekalbant apie visų šių mąstysenos formų “pliusus ir minusus”, Humanika jau seniai teigia, kad laiko dvasiai teatitinka ir adekvatus yra tik vienas modus cogitandi –

Reikalas tas, kad “paprasta” triadinė mąstysena apsiriboja tik paties triadiškumo konstatacija, tapdama, kaip daug jau rašiau tezauro tekstuose, - tik savijudos apologija. Mes jau žinome, kolega, kad kiekviena savijuda yra tik chaosas, stichija, arba turbulentinis procesas, visada besibaigiantis tokios sistemos žūtimi, arba bifurkacija. Nei tu, nei ašen, nei kitas norma lus “gėjietis”, deja, kaip taisyklė, “bifurkuoti” nelabai nori.

Visų pirma, tai, žinoma, Sofijos vektorius ir jo prielaida – valia Sofijai, kaip būtina mums, amžininkams, suvisai nauja gentiškoji jėga. Visų antra ir nemažiau svarbu, – tai savotiškas “menedžmento” vektorius: nūnai, siaučiant Infernos, kaipo civilizacijos spazmo audroms, vienintelė mūsų išsigelbėjimo viltis teliko tik bandymas išmintingai įvaldyti visą šią šėtoniją. To – tikrai dar nebuvo “paprastame” triadiniame mentalitete.

Ir pagaliau, humaninis mentalitetas įsakmiai reikalauja iš principo naujos teorinio (konceptualaus) mąstymo technogijos. O ja Humanikoje yra -

SOFIGENIKA . Tai nauja teorinio mąstymo forma, besiremianti jau labai netgi esmingai besiskiriančiais nuo visų filosofijos metodų bruožais. Studentas žino, kad filosofija savo 3000-metėje istorijoje buvo sufarmavusi vos du filosofinius metodus – metafizinį ir dialektinį (ekletika negali būti laikoma metodu juk iš principo). Deja, abu tie senosios, helėniškos prabos filosofijos metodai Humanikai visiškai netinka.

Apie metafiziką kaip metodą – išvis kalbėti netenka, ir studentas žino – kodėl. Dialektika gi, taip ir nesuformavusi savo teorijos (kaip bendrosios vystymosi teorijos), - taip ir paliko amorfiška savijudos apologija. O kaipo tokia ji Infernos sąlygomis mums kategoriškai, netgi in toto-netinka. Dabar aš Sofigenikos, kaip mąstymo “technologijos”, plačiau neaiškinsiu, - viskam savas laikas ir savo vieta.

Galiu tik priminti, kad Sofigenikoje visiškai neapologizuojama savijuda, o priešingai – visas dėmesys ir mąstymo technika orientuojami Infernos įvaldymui, ir dargi neatidėliotina, forsuota maniera. Kito kelio, anei takelio mums ir čia jau nebeliko.

Atrodytų kad čia Humanika nieko naujo ir nepasako. Nes jau senokai filosofija (A. Šveiceris, sakysime) akcentavo, kad anima humana sklaidos procese didelį vaidmenį vaidina vadinamieji

Tikrumoje istorijoje buvo visiškai juk ne taip. Anima europea taip ir nepagimdė to, kuo ana labai jau didžiuotis įprato - racionalizmo, nes nenormalia maniera gimęs Moderno laikmečiu mokslas ir technika Europoje (o po to ir jos nukariautoje Oikumenoje) pagimdė visiškai ne aukštakaktį racionalizmą ar tuolab “sofizmą”. Patapo pagimdytos dvi empirinės ir todėl labai agresyvios redukcinės nuostatos, arba robinzonados, – scientizmas (mokslo pervertinimas) ir technokratizmas (technikos fenomeno ir ją valdančios technokratijos socialinio vaidmens suabsoliutinimas).

Tuo ir nūnai labai netgi daug kas irgi vaduojasi: sakysime paskutinė tokia robinzonada yra vadinamoji “ekonomikos globalizacija”, o priešpaskutinė ir visiškai dar niekur nedingusi, – “info-sociumo” redukcija.

Su šiais principais neatsiejamos yra jau gilias tradicijas anima humana istorijoje turinčios

OPTIMIZMO IR PESIMIZMO nuostatos, būdingos kiekvienam konkrečiam istoriniam sociumui. Optimizmas buvo aplamai būdingas euro-kultūrai, nors tikrai ne visada, – Viduramžių dvasioje šios nuostatos adoratorius galima buvo sutikti tik inkvizicijos rūsiuose, ar prie jos taip pamėgto “šventojo“ laužo.

Pesimizmo dominanta laikoma būdinga Oriento kultūrai, bet irgi juk visiškai ne visur ir ne visada. Ir Kinijos kultūra nelabai vadintina pesimistine, ir Egiptas jo klestėjimo šimtmečiais, nekalbant jau apie Batyjaus ar Čingishano “kultūrą”. O ir nūnai pesimistinė kultūros dominanta ženkliai keičiama euro-aktyvistine, - vos ne visur Oriente. Pakanka paminėti “Azijos tigrus”, kad taptų aišku viskas, ir perdaug netgi.

Šios “nuotaikos” anima humana sklaidoje ir šiandien labai dideliu laipsniu apspręstos vadinamųjų “pupizmų” – centrizmų.

KOLEKTYVIZMAS - tai istoriškai pirmasis ir ilgiausiai išsilikęs centrizmas, iššauktas to trivialo, kad Homo sapiens kilęs iš kolektyvinių (bandos) gyvūnų – žmogbeždžionių. Trumpai tariant, kolektyvizmo principas, jei jis realizuojamas vykusiai, ar tuolab išmintingai, - tai ir yra žmogaus prigimtį atitinkantis principas (ar pupizmas).

Deja, kapitalizmas, kaipo instinktyvioji civilizacija, ir čia čia viską apvertė aukštyn kojomis. Tai jo dėka, jau vėlyvajame Renesanse baziniu centrizmu Europoje patampa individualizmas, kuo mes, ypačiai seilioda miesi ir džiaugiamės. Deja, tai ne tik nonsensas, bet ir aiškiai morticiliškas toks centrizmas. Jau primatų, ar kitų kolektyvinių padarų bandoje egoizmas yra būtinai pajungiamas kolektyvo išlikimo tikslui, ir kartais – labai netgi žiauria maniera slopinamas.

Kita vertus, kolektyvizmo irgi negalima perdėm teigiamai vertinti, nes tai jo juk apraiškomis yra ir nacionalizmas, ir šovinizmas, ir rasizmas, ir netgi niekur neprapuolusi ir XX-jo amžiaus gale arši religinė neapykanta. Visi šie kolektyvizmo variantai irgi nūnai tapę suicidiniais, ir todėl būtent Humanika teigia, kad vieninteliu ateitį užtikrinančiu centrizmu yra

GENTIZMAS. Sinonimu kartais čia naudojamas “universalizmas”, bet jo šalininkai labai jau negriežtai metodologiškai jį supranta, todėl Humanikoje aš jo ir nenaudoju būtent dėl daugiaprasmiškumo. Žymiai griežtesnis,tačiau labai jau griozdiškas yra “humanocentrizmas”.

Kita vertus, lai nemano studentas, kad gentizmas kerta per pakinklius kitoms jo teisėms. Visiškai ne. Nes gentis – abstrakcija juk, jos reiškimosi ir materializacijos forma yra būtent individas (“per kurį” beje, reiškiasi ir nacija, “tauta”, ir t. t.). Taigi, kai kalbame apie apie žmogaus teises Infer nos kontekste, – kalbame pirmiausia apie jo, kaipo gentainio, o ne robinzono ar kokios parapijos eupatrido (tik) teises, – teisę gyventi ir išlikti, teisę užtikrinti savo vaikams normalų gyvenimą, ir t. t.

Gentizmo pozicija įsakmiai reikalauja mums tapti ... humanistais, nes kitaip čia niekaip neišeina. Tačiau humanizmo variacijų galima priskaičiuoti tiek, kad šis tezauras išsipūs iki “grossbucho” tūrio. Deja, mes taip ir nesukurpėme savo istorijoje tokio teorinio humanizmo modelio, kuris būtų buvęs praktiškai realizuotas istorijoje.

Nėra ir nebuvo dar anei vieno sociumo, kuris galėtų laikyti save visiškai humanišku, brolau. Beje, Humanum istorijoje negimė būtent todėl, kad mes sukūrėme būtent tokius stabus, kaip minėti “negeri” pupizmai. Jau senobės ordikas savo kaimyno kitam upelio krante ne tik nelaikė auksčiausia vertybe, – priešingai, jis laikė jį nežmogumi, priešu,mėsa, ir pirmų-pirmiausiu savo garbės reikalu laikė nužudyti ir suvalgyti (arba bent jau pavergti) tąjį ne-žmogų.

Taip Homo sapiens istorijoje ir buvo užblokuota Sofijos, kaip triados Verum, Bonum et Humanum “statyba”. Ir todėl, kietai tariant, nūnai mes ir papuolėme Infernon kaipo totalion jau nelaisvėn. O tai reikalauja -

Dar daugiau, jau Renesanso laikmečiu “protas” pradėtas laikyti autonomišku, tik savitiksliniu ir visiškai nereikalingu nei moralės (kaip Antikoje), nei humanizmo dimensijų. Taip Europoje racionalizmas, kuriuo taip mėgsta girtis europietis, patyliukais išvirto lėkštu ir labai agresyviu scientizmu, kuo mes nūnai ir vaduojamės. Būtent dėl to Ratio su laiku patapo ir ... antihumanišku (masinio naikinimo ginklas, ir dar labai daug kas).

Tai reiškia, kad nūnai mūsų turimas Ratio visiškai nėra nei savitikslis, nei tuolab žmogaus humanizacijos įrankis. Tokiu jis gali ir turi tapti, tik pereidamas visiškai naujon kokybėn, vardas kuriai –

SOFIJA . Tai - centrinė Humanikos kategorija, kokia, atrodytų, ji turėjo būti ir filosofijai. Deja, po Helados Aukso amžiaus, jau helenizmo krizės epochoje, o po to afilosofiškojoje Romoje ši kategorija buvo pamažu išvis pamiršta. Viduramžiais ji,-kaipo žmogiškoji būtent dimensija (valia Sofijai), - ir buvo įnirtingai deginama inkvizicijos laužuose. Nes išmintis tapo tik dievo atributu, o visiškai ne jo tvarinio – žmogaus, kuris tebuvo kvalifikuojamas kaip paprastas nuodėmių “maišas”.

Sofijos kategorija tegali adekvačiai būti suprasta irgi tik ir tik gentizmo koordinatėse.Nes išmintis Humanikoje (Infernos kontekste) “adresuojama” tik ir tik genčiai, taip netikėtai ir gana debiliškai, beje, suėjusiai kaktoskaldon su Inferna. Ir šioje web-akademijoje studijų tikslas ir vienintelis savitikslis tėra ta pati Sofija, ar kitaip sakant, valios jai suformavimas vargšiuko LLL-studento galvužėje.

Bet kitaip tikrai neišeina: nei verslininkui, nei buhalteriui, nei kitam bent jau normaliam psichėjoje amžininkui. Todėl paprasčiausiai, kad jo buvimas po Saule – Būtis - tegali būti suprasta kaipo

TRIADA, - arba sistema žmogus – visuomenė (sociumas) – gamta. Tai – pati plačiausia ir visumingiausia Būties samprata (ir visiškai ne tik “rinka”, konkurencija joje, baksų krovimas jei ne bankan, tai pančiakon, ir t.t.). Triada ir yra tas pilniausias Būties kontūras, kuriame tegali būti formuojama Sofija. Nes yra juk “dar pilnesnis “, keturmatis Būties kontūras, kuriame IV-jo mato rolė tenka žmogaus iš baimės begalinės sugalvotam, ir seniai jau, – stabui. Juo esti ir visokie dievai, kuriuos žmogus kūrė tiksliai pagal atvaizdą savo, o ir tebekuria (sektų gausa).

Kodėl toks griežtas esmi? Labai paprasta juk viskas ir čia. Stabu susižavėjęs žmogus nesupranta netgi to trivialo, kad jo Būtis kaipo triada jau kuris laikas yra jo paties sulaužyta, nukryžiuota ar išprievartauta.Tai padarė būtent žmogus, savuoju veiklos būdu ir ypač mąstymo būdu, visiškai nesidomėdamas tuo, prie ko prives jo veikla ir ta pati mąstysena.

INFERNA - arba megaproblematika (Romos klubo “romėnų” tradicijoje – labai jau bekraujė ir efemeriška “problematika”). Analogija su didžiojo Dantės Inferno čia-vos ne pilna, netgi ir ant mūsosios Infernos vartų (jeigu jie būtų) galima drąsiai kabinti ant anojo Inferno vartų kabojusią maksimą: “Palikite viltį visi, čia įeinantys”. Deja, mūsų Infernos specifika ir yra ta, kad mes – jau visi, ir suvisai – jon jau esame įėję.

Štai kodėl taip svarbi yra eilinė humaninio mentaliteto ir Humanikos dominanta, apie kurią išvis filosofijos istorija “mandagiai” tyli –

GENTIES-TRIADOJE TOTALI EMANCIPACIJA. Šis terminas arba idėja filosofijos, kartoju, yra visiškai užtylėtas, nors pati žmogiškosios laisvės ir jo emancipacijos problema-sena, kaip ir pati filosofija.

Deja, kaip žino, manau, studentas, per visą daugiamileniumiškąją genties-triadoje istoriją žmogiškoji laisvė ... taip ir nebuvo anei kartelio praktiškai realizuota. Turiu omenyje tai, kad taip ir nebuvo sukurtas sociumas, garantuojantis laisvę kiekvienam savo nariui. Keistoka tad ta tradicija su laisve ir jos siekiu. Kai kas netgi sako (tas pats liberalizmas ypač), kad tokia “utopija” yra išvis negalima. Tada aš nesuprantu, kaip gi reikia vertinti patį žmogų: tik kaipo galvažudį nepagydomą, ir niekaip ne kitaip!

Tik suformavus žmogaus kaip biosocialinės būtybės emancipacijos strategiją, mes galime tikėtis, kad bus realizuota tai, ką adresavo komunizmui, kaip “šviesiai ateičiai” ar tikrajai žmogaus istorijai, Marksas: kada individo gyvenimas sutaps ir bus harmonijoje su genties istorija. Tačiau “receptūra”, kurią siūlė Marksas ir kurią Sofijos pagrindu kuria Humanika, - skiriasi kaip ugnis ir vanduo, ką studentas jau, manau, suprato iš šio tezauro tekstų-skriptų.

O kenčia jis todėl, kad turi ... poreikius ir aistras, kurie dažnai ir nepasiduoda nei išminties, nei proto, nei dargi saiko imperatyvams. Štai iš čia ir kyla pati baisiausia žmogiškosios nelaisvės demonija, kurios nepanaikina jokios revoliucijos, ar mokslo bei technikos stebuklai. Dislokuota ši nelaisvės karalija yra žmogaus fenomeno “fundamente”, jo substantyvume, kuriame apart visokių funkcinių dalykų (sąmonė, ir t.t.) labai svarbus vaidmuo tenka ir žmogiškajam substratui. Šis fundamentas filosofijoje ir moksle vadinamas labai įvairiai, o suprantamas-dar įvairiau, ir beveik niekada teisingai.

Humanika laiko šią žmogaus fundamentų visumą jo pagrindu ir žmogiškosios esmės baze, ir vadina kolkas, gana griozdiškai –

Griežčiau tariant, žmogaus biosocialinėje prigimtyje paradoksaliai persipina ir a) grynai dar biotiniai dalykai (kad ir fiziologija), b) sužmoginti, humanizuoti dalykai, kurie ir daro žmogų žmogumi (sąmonė, kūryba, ir t.t.), ir c) dehumanizuoti, arba bestializuoti mūsų žymenys, kurių lyginamasis svoris, deja, su laiku tik tedidėja. Tai - ir Biosui išvis neregėto mąsto žmogaus vidrūšinė agresija, ir kartu jo vergiškai –serviliškas paklusnumas bei visokios baimės (kurios ir pagimdė stabus), ir dehumanizuoti jo instinktai: turto troškulys ir gobšumas, valia valdyti ir pavergti kitą, minėtas jau “našizmas”, kad broliui už miškelio – ar upelio teikiama jau tik ne –žmogaus kvalifikacija, ir dar labai daug, deja, kas.