GENTIES-TRIADOJE ISTORIJA. Humanika visiškai kitaip, nei patsai šaunus istorijos mokslas supranta genties-triadoje istorinį tapsmą. Ir beje, visiškai kitaip, nei nelemtoji “istorijos filosofija”, tiek Hegelio, tiek jo tariamo antipodo – Markso darbuose.

Iškart sakau, kad studentas nepainiotų pastarojo termino su antropogeneze, nes jie visai yra ne sinonimai. Baisiausia antropogenezės teorijos yda yra jos primityviai “progresistinis” pobūdis, ko tikrovėje mūsų herojinėje istorijoje, deja, anei kvapo nebuvo.

Pati Antropogonija stambiu planu skirstoma į tikrai studentui jo istorinėse tortūrose negirdėtas epochas:

b) Išsigimimo, ir

c) Atgimimo (tik ne Renesanso 15-16-me amžiuje).

Kita turimos istorijos (kaip mokslo) bėda yra jos visų variantų plokščiai empirinis, faktologinis pobūdis (apsiribojantis, priedo, dar tik socialinių, dažniau – tik politinių, ar militarinių faktų chronologijos sudėstymu). Tokia istorija –absoliučiai bevaisė, frigidiška, ar impotentiška. Ji – neatsako, ir negali atsakyti į tuos klausimus, kuriuos kelia jai žmoge lis, patikėjęs romėnų maksima, kad Historia est magister vitae (istorija yra gyvenimo mokytoja).

Deja, taip kaip Humanika, istorinio proceso nesuprato nei viena iš gausybės pastoviai besiginčijančių ir besipjaunančių filosofinių sistemų. Kodėl gi? Todėl, kad filosofija, jau seniai išmetusi už borto triadinį mentalitetą, ir vaduodamasi labai jau silpnu filosofiniu metodu-dialektika, nesuprato pagrindinio genties-triadoje istorijos mechanizmo. O juo yra -

“PRIEŠPRIEŠINIS NEIGIMAS”. Neigimo kategorija, filosofijoje skirta kaip tik vystymosi arba savijudos reiškiniui aiškinti, esant, kartoju, labai silpnai dialektikos metodologinei galiai, buvo suprantama labai jau vienpusiškai: kaip aukštesniojo prado absoliuti galia žemesniojo prado atžvilgiu. Istorijai Hegelis ar Marksas taip neigimo-neigimo dėsnį tik ir projektavo,tik dviejų žmogiškųjų pradų – socialinio ir biotinio (gyvuliškojo) adresu. Ta prasme, kad biotinis pradas yra absoliučiai socialinio “nuimamas”, ir tik progresistiniame azimute, priedo.

Tikrumoje gi šis neigimo-neigimas ir pats “nuėmimas” (sniatije) žmogaus istorijoje vyko kur kas sudėtingiau ir tragiškiau. Viena vertus, neigimo kontūre čia dalyvavo (ir dalyvauja šiandien) ne du, o trys pradai – biotinis, societatinis ir dvasinis. Ir jeigu Hegelis, sakysime, absoliutino būtent dvasinį pradą (Absoliuti idėja), tai jo mokinys Marksas – į šį pradą jau visiškai nekreipė domės, absoliutindamas betgi sociumo reikšmę, ypač jo kapitalistiniu laikmečiu (eksploatacija ir susvetimėjimas, revoliucija ir klasių kova, ir t.t.).

Realioje Homo sapiens istorijoje šis neigimo kontūras rutuliojosi labai sudėtingai , ir tikrai ne vien progresistene linkme. Vedinas nederamo mentaliteto ir biosocialinės atrankos, kuri leisdavo išlikti (ir palikti palikuonis) visiškai ne geriausiems mąstysenoje (ar moraline prasme), žmogus ir papuolė anojo “priešpriešinio neigimo” spąstuosna. Jų esmė paprasta: kai kur ir kai kada nuimama buvo visiškai ne gyvuliškoji žmogaus pusė žmogiškosios labui, o atsitikdavo kaip tik atvirkščiai.

Taip, Humanikos požiūriu, žmogaus istorijoje,- kaipo genties-triadoje evoliuciniame būtent vyksme (gonijoje),- atsiranda visiškai ne totalus progreso dominavimas. Priešingai, progreso linija beveik visur tampa “trūkinėjanti”, arba ilgam stagnuojanti, arba po kurio laiko (dažnai netgi labai trumpo) – pereinanti regreso arba Involiucijos trendan.

GENTIES-TRIADOJE INVOLIUCIJA – studentui aiškiai erezija atsiduodantis dalykas, tačiau irgi visiškai be reikalo. Pratestuosiu savojo kolegos PIK: ką idėjiškai “nepramušamo” davė visa daugiaamžė Afrikos mentaliteto istorija? O ką gi studentas žino apie netrumpesnę Australijos idėjinę istoriją? O kas beliko iš Amerikos abiejų kontinentų aborigenų istorinių-idėjinių tortūrų? Indėnų rezervacijos ar panašūs dalykai Lotynų Amerikoje? Ką labai jau ženklaus įnešė anima humana lobynan Azijos daugiaamžė istorija, kurioje netgi filosofija atsiranda žymiai anksčiau, nei Europoje? O gal euro-kultūra virgiliškai nekalta dėl to, kad šauni genties-triadoje istorija nūnai “reiškiasi” ... Infernos pavidalu?

Žodžiu, genties-triadoje istorija, mano nuomone, pasuko visiškai ne beribių tik progresų linkui, kurdama vis šviesesnę ir laimingesnę ateitį, kaip Tau makaronus ant ausų kabina ir nūdienio liberalizmo bardai, LLL-kolega. Genties-triadoje istorija pasuko pradžioje trūkinėjančios ir dalinės, o su laiku-ir vis galingesnės chaoso megalizacijos haivėjumi, visur su plienine netgi logika atvedančiu mus ... Involiucijon. Jeigu gerai pagalvosi apie savo istoriją, mielasai gentaini,-suprasi, kad ji – tik tokia, kaip tai nesmagiai mums kvepėtų ar atsirūgtų.

Taip gi atsitiko ir todėl, kad pagrindiniu genties-triadoje istorijos mechanizmu patapo anis “piešpriešinis neigimas”. Ir, kita vertus , ir būtent dėl tos priešpriešos specifikos, – todėl, kad mūsoji istorija taip ir paliko

SAVIJUDA ANTROPOGONIJOJE. Jeigu studentas skaitinėjo senosios filosofijos veikalus, ypačiai tuos, kuriuose negailima hosanų dialektikai (o tai visiškai ne tik marksistinė filosofija, primenu), jam terminas “savijuda” gali pasirodyti netgi labai aukštakakčiu: vystymosi šaltinis, priešybių vienybė ir kova, ir t.t. Deja, yra ne taip. Tiksliau – visiškai ne taip, ir netgi priešingai.

Nes savijuda yra tokia visuotinė Esaties egzistavimo forma, “žmo giškesnis” sinonimas kuriai yra chaosas. Taip, ir tik taip egzistuoja chaosas Kosmogonijoje, kurio mes net minimaliai, beje, nesame pažinę. Tik chaoso forma, įgavusi dar ir agresijos atributą, nusakyta tegali būti Biogonija (irgi mūsų nepažinta, gyvybiškai netgi pakankamu laipsniu). Deja, bet ir žmogaus tapsmo žmogumi procesas arba gonija – Antropogonija tegali būti įvertinta tik ir tik kaip chaosas. Dar daugiau, – ne kaip “paprastas” chaosas, o būtent kaip chaoso megalizacija istorinio laiko strėlės skrydyje.

Štai kodėl ir nereikia mums seiliotis teliukais savo “herojinės” istorijos linkui. Nes absoliučiai nieko heroiško, humaniško ar išmintingo ten tikrai - nerasime. Rasime tik chaosą ir stichiją, begalinius karus ir kraujo liejimą vis dosnesniais dunojais, vis baisesnį žmogiškosios dvasios užteršimą įvairiausiu brudu, ypačiai iš Irratio užančio, ir t.t.,ir pan.

INSTINKTYVIOJI CIVILIZACIJA – kaip genties triadoje istorinio chaoso megalizacijos paskutinioji epocha. O dar trumpiau tariant - kapitalizmas, kuriam sinonimai yra visiškai ne “laivoji rinka” ir tuolab ne demokratija, o pramoninė arba technologinė civilizacija.

Kadangi chaoso megalizacijos trendas istorijoje ne tik “dėsningas”, bet ir vyko gana vienareikšme maniera – skatinant Pragmos ir vartojimo “augimą”,- irgi dėsninga patapo ir tai, kad grynai europinis pradžioje fenomenas – kapitalizmas išsiskiria iš kitų istorinių epochų, arba civilizacijų (tai – irgi sinonimai) kažkuo ypatingu. Nes niekam juk ne paslaptis, kad per 300 kapitalizmo istorijos metų gentis triadoje pasiekė materialinių vertybių srityje nelyginamai daugiau, nei per visus prieš tai ramiai-tykiai sau tekėjusius 3 milijonus antropogenezės metų.

Dar daugiau – pasinaudota buvo visiškai ne tokiais humanizuotais mūsų instinktais,kaip pažinimo instinktas, kuriuo pasižymėjo Sokratas ar Bruno,sakysime (ir netgi ne tokiais kaip altruizmas ar motinystės instin ktas). Priešingai, kapitalas orientavosi tik ir tik į tuos dehamumanizuotus instinktus, pagal kurių kokybę mes esame kur kas žemiau dargi visų bestijų su galvijais priedo.

Tai – precedento neturintis žmogaus gobšumas (nuosavybės instinktas, kaip šventoji indiška karvė), baisus jo egoizmas ir negailestinga konkurencija, o taip pat, žinoma, - pavyzdžio neturinti vidrūšinė žmogiškoji agresija, “dengianti” anuosius ir dar kitus, tikrai mūsų nepuošiančius instinktus ir aistras-pasijas.

Visa tai buvo ir ikikapitalistiniu laikmečiu, žinia. Bet taip pat žinia , kad tada šie instinktai ir aistros dar buvo ribojami, netgi filosofijos orientuojami saiko ir kituosna išmintingesniuosna rėmuosna. Kapitalizme gi visa “tai” ir patapo šios civilizacijos savitiksliu,- nuo pat pradžių ir iki pat to momento, kai kolega šiuos skriptus-maksimas skaitinėja, irgi slapčia baksų prikimštą pančiaką sapnuodamas. Žinia, mes ir kapitalizmui turime būti dėkingi, ypač už mokslo ar technikos ypačiai stiprią plėtrą, pasiektą betgi dar niekada tokiu baisiu nebuvusio gentainio pavertimo instrumentum vocale dėka ...

Pirmoji megaproblema trenkė tiesiog neįtikėtina,”siuro” maniera: kapitalui pasiekus neginčytiną viktoriją Europoje ir Šiaurės Amerikoje, esant klestinčiai ekonomikai, įvyksta anima europea gili ir sisteminė krizė 19-jo amžiaus viduryje. Tai ir yra nūdienės epochos slenkstis.

Po to kolapsuojanti anima europea 1914-siais priveda prie “pilnai materialios” II-sios megaproblemos – I-jo pasaulinio karo. Pasibaigusio, beje, be laimėtojo, nunešusio Anapilin apie 15 milijonų gyvybių ir sugriovusio daug ką,ne tik ekonomiką,ir visiškai ne tik Europoje. Tai – pirmasis nūdienės epochos sklaidos etapas.

Tuoj po karo susikimba mirtinan glėbin abu XX-jo amžiaus imperializmai-kapitalizmas ir socializmas, ir jau kaip “pasaulinės sistemos” būtent. Prasideda vadinamasis šaltasis karas, o tiksliau – genties balansavimas ant trečiojo ir jau tikrai paskutinio karo britvos (jau sukurtas masinio naikinimo ginklas, vyksta jokiu protu nematuojamos ginklavimosi varžybos, ir t.t.).

Humanikos požiūriu tačiau šiuo paskutiniu nūdienės epochos periodu atsitinka dar baisesni dalykai.

Dviejų imperializmų susikibime ant jų interesų sukuro metama visiškai negalvojant viskas, – ir mokslo, ir technikos pažanga, ir to iššaukta MTR, ir, svarbiausia, - paties žmogaus ir žmonijos kaipo genties-triadoje interesai. Žinia kad tokioje satanijoje megaproblemos ne tik niekur nedingsta ir neišgaruoja. Priešingai – jos pasipila jau serijomis-salvėmis, senosios praturtėja dukterinėmis megaproblemomis, ir taip ... tęsiasi lig pat šių minučių, kolega LLL-studijoze.

Taigi makabriškoji nūdienės epochos “specifika” ir esmių esmė yra labai netgi paprasta: Kadangi turimomis anima humana pajėgomis mes negalime ne tik pažinti, bet ir įvaldyti anei vienos iš megaproblemų, - prieš gentį triadoje iškilo tikrai precendento neturintis jos herojinėje istorijoje “dalykas”, vardas kuriam – civilizacijos kolapsas, arba megasuicidas.

Ir tai liečia visiškai jau ne pavienes imperijas ar nac-suverenitetus, o būtent visą “turimą” mūsų civilizaciją, ne tik gentį, o ir jos tikrai pabodusius jau namus gimtuosius,-vargšiukę Gėją. Kurią pasiūsti “toliau” mes jau galime, vien turimo trotilo ekvivalento galiomis, ar ne 4000 kartų ... O tai iš esmės keičia juk visas vertybes toje srityje, kurią tradiciškai vadiname -

MODUS VIVENDI ET COGITANDI, genties, patapusios pagaliau vieninga visos triados kontūre.

Modus vivendi tačiau jau Ordoje buvo vis labiau priklausomas nuo savo Siamo dvynio – modus cigitandi (mąstysenos, mentaliteto). Deja, jau kuris laikas, nuo pat pokario metų Postmoderno mentalitetas abiejose ideo – barikados pusėse darėsi vis labiau neadekvatus nūdienės epochos sampratoje. Ryškiausias tokio neadekvatumo rodiklis yra ir marksizmo patirtas nokautas, ir postmoderno “šiza” pačiose keisčiausiose netgi variacijose: pradedant “augimo” apologija, ir baigiant info-sociumo utopija, ar baisingai madinga nūnai patapusia Vakaruose ekonomikos globalizacija.

Reziumuoti čia galima labai netgi kietai. Tai Involiucijos siausmas, jau nuo XIX-jo amžiaus vidurio apėmęs anima humana, privedė prie jos kolapso ir vos ne absoliučios nūnai impotencijos. O dar “krūčiau” tariant, ši Involiucija išsilieja jau vos ne genties decerebracija, ko pasekmė ir yra gentainio amžininko mentaliteto grįžimas … instinktyviojo Ordos mentaliteto lankosna-pamposna... Komentarai vargu bau ar reikalingi.

MEGAPROBLEMA. Aš nenoriu kartoti tų minčių, kurios kon centruotai teikiamos pačiame tezauro tekste, tad čia apsiribuosiu vos ne “apibrėžimu” tik.

Megaproblema Humanikoje suprantama tokia kolizija, konfliktas, ar bent jau disharmonija, kuri esminiu laipsniu deformuoja vieną iš žmogaus triadoje FS, FP ar FM. O kadangi visi tie “fundamentizmai” Humanikos suprantami esą nedalomoje ir neardomoje triadinėje vienybėje irgi, - toks megaproblemos “nusodinimas” tik, atrodo, dalinio pobūdžio “piatačioke”, išties yra visiškai ne toks jau ir dalinis ar parcialinis. Pažeidus vieną iš FS, FP ar FM, - neišvengiamai ir tragiškai netgi pažeidžiami ir kiti. Visi!

Tai – esminis, pamatinis ar kertinis Humanikos skirtumas, apibrėžiant pačią išeities poziciją – megaproblemą, nuo labai jau efemeriškos Vakarų ir Rytų “globalinės problemos” sampratų. Kitas toks išeitinis ir esminis Humanikos prioretetas atsiduoda jau tikrai liuciferiškąja siera.

Logika čia yra aiškia geležinė Humanikos požiūriu: megaproblemų visuma tėra tai, ką mes pradžioje įvardijome ... Būtimi kaipo triada. Tik nūnai jau ši triada - sulaužyta, išblokuota, ar ketvirčiuota (kaip bepavadinsi – esmė nuo žodžio ir čia nesikeičia). Štai kodėl taip būtent supratus megaproblemą, reikia adekvačiai suprasti ir tą jų visumą – megaproblematiką, kuri visai ne vien tik lakonizmo vardan Humanikoje vadinama -

IFERNA. Pirmąjį jos bruožą – tradiškumą aš jau minėjau. Kartoju, tai pagrindinis būtent Humanikos skirtumas nuo visų globalistikos variacijų, ir tai yra esmingas būtent Humanikos prioritetas. Baisiausia čia yra būtent tai, kad nūdienė epistema absoliučiai bejėgė pažinti Inferną bent kiek patikimu laipsniu. Kita vertus, besivaduodami instinktyviąja mąstysena ir papuolę uber-gargantiua-Homo consumens pozon, mes tik tą ir darome, kad permanentiškai aštriname ir “turtiname” Inferną.

Jos atsakas į šią amžininko debiliją – vadinamoji Infernos ceitnoto situacija. Jau nuo pirmųjų Romos klubo ateities scenarijų daugmaž sutariama, kad Infernos proveržis “silpnoje grandinės vietoje” realiai galimas XXI-jo amžiaus viduryje. Čia ir visas šio ceitnoto kurpiamas žmogaus situacijos tragizmas – vargu bau ar realu tikėtis, kad amžininkas pataps diktai išmintingu ... dviejų generacijų bėgyje.

Savo gonijos prasme Inferna, kaipo megasuicido “vizija”, o tiksliau jau kai kur ir patapusi realija (šiltnamio efektas, ar Homo immortalis), - yar ne kas kita, kaip Humanikos istorizmo sampratos patvirtinimas. O ta samprata, kaip minėjau, remiasi tuo, jog evoliucinėje genties – triadoje istorijoje dominuojančiu trendu jau nuo matriarchato laikų buvo visiškai ne nelemtasis dėsningas istorijos tapsmas “socprogreso” forma (Hegelis, Marksas, kaipo “topai”), o tik ir tik išsigimimo ir Involiucijos trendas.

“Pavyzdžių” tam yra tikrai, deja, daugiau negu reikia. Tai, ir tik tai pasakytina apie Afrikos, Azijos, Australijos ir Amerikos aborigeninių civilizacijų likimą. Lygiai tas pats, deja, pasakytina kaip apie Europos, taip ir jos “christianizuotos” Oikumenos likimą nūnai. O tas likimas, arba paradoksali visos Homo sapiens istorijos “pasekmė” ir yra ... Inferna. Kurios turinį galima ir reikia nusakyti tik “krūtai, piktai ir lakoniškai: tai - esamos instinktyviosios civilizacijos megasuicido vizija.

Infernos struktūra skaitytojui pakankamai, tikiuosi, žinoma iš tezauro teksto, tad čia tik priminsiu stambiausiąjį jos planą.

Infernos specifika XX-jo amžiaus tekmėje buvo ta, kad ji nepaliau jamai tik aštrėjo ir “turtingėjo” vis naujomis megaproblemomis. Ir dar anei viena iš jų neišnyko, ar bent jau pas Belzebubą nenukako! Turint omenyje Infernos dosniai sukurptą ceitnoto būseną, o taip pat tai, kad mūsų naudojamas modus cogitandi nūnai yra irgi šaunioje chaoso megalizacijos dimensijoje, tragizmas, apie kurį tik ką prasitariau, - visiškai neatsiduoda epatažu ar naiviu “gąsdinimusi”, kolega.

Ir ypač aktualiai visa tai pradeda rezonuoti paskutinių pažinimo chaoso proveržių – genų inžinerijos ir klonavimo metodikų kontekste. Nes čia išryškėjo tokios naujos megaproblemos vizija, lyginant su kuria visos kitos gali pradėti atrodyti tik varganų pampersų įvaizdį naudojant. Aš kalbu apie

HOMO IMMORTALIS – arba praktinio žmogaus nemirtingumo viziją.

Tai sena, kaip ir pats žmogus mūsų svajonė, susijusi su neginčijamu mūsų likimo absurdu – mirtimi ir jos baime. Ir jeigu Homo immortalis bus tikrai realizuotas kažkur 15 – 20 metų bėgyje (o abejoti tuo tikrai neverta!), atrodo, turėtų būti viskas tik bukoliškai gražu, ir išsilieti tik arkadijomis, ar net edemais visokiais. Deja, Humanika vertina ir šią perspektyvą visiškai priešingai. Jei žmogaus nemirtingumas išties bus taip greitai realizuotas, Homo immortalis tikrai pataps nauja ir aiškiai beprecendentiška megaproblema. Kodėl ?

Viskas, deja, labai paprasta. Kolega turi prisiminti tą kvalifikaciją, kuri Humanikos teikiama šiame tezaure kaip žmogui, taip ir jo “koky bėms”, bei jų pagrindu sukurtam sociumui, tegul nūnai jau ir Oikumenos statuse. Ji – pilna ir ir per visus kraštus perpildyta visokių prieštaravimų, konfliktų, aistrų ir kančios, ir t.t. Deja, joje nėra bent jau dviejų pagrindinių žmogui ir jo Sofijai dalykų, – Panetoso, kaipo gentiškosios būtent moralės, kuri ir turėtų reguliuoti mūsų Būtį Oikumenos kontūre.

Dar svarbiau ir baisiau yra tai, kad mes ligšiol savo heroizmu taip pat perpildytoje istorijoje taip ir nesukurpėme Humanum “doktrinos”. Šiuo gi atveju humanizmo “prabą” ir nusako visiškai ne tokie trivialai, kaip “žmogus yra auksčiausia vertybė” ir jiems panašūs (“žmogaus teisės”, kurios praktiškai taikomos gal I/I000 gentainių, ir pan.). Ta praba ir patampa maksima, nusakoma išvis labai jau lapidariai – Homo liber et immortalis.

O kadangi viso to anei kvapo sumauto mes neturime, ir visiškai , beje, ir nesistengiame apturėti, smegenvingius erekcijon varydami kad ir su “dvasine Viagra”,- visiškai nesunku prognozuoti , kas atsitiks ir su anąja Homo immortalis realizacija. Ji taps tuo , kuo jau seniai patapo nuosavybė, netgi nesinori kalbėti. Tie, kurie turės pistolių ar dukatų, - rausis nemirtinguman, kaip kad jau ir nūnai yra JAV su kriogenika. Tuolab, kad haivėjai, vedantys nemirtinguman, susiję visiškai ne tik su “Dolly linija”, vaizdžiai tariant.

Kitas kelias – tai kibernetikos kurpiamas, Marso poligonui betgi kolkas skirtas E-žmonių, ar kiborgų kelias. Ir aš labai bijau, kad pagal savo “neigiamas pasekmes” jis kur kas baisesnis, nei Dolly kelias, o ir pasiektas gali būti žymiai greičiau. Vien tas faktas, kad ateities kompai bus grindžiami jau ne čipais, o ... DNR, ir kad jie gyvens kūnuose griešnuose mūsų (gali būti, ir labai netgi greitai),verčia ne tik suklusti, o ir pradėti rimtai užsiimti ta veika, kurią ir manasis LLL-studentas nelabai temėgsta: mąstyti.

Beje, Homo immortalis reali galimybė, o gal jau ir realiai egzistuojantys klonai ar pirmieji kiborgai, naujai kelia klausimą, seną irgi kaipo ir pats žmogus. Tai klausimas, - kokia gi yra -

INFERNOS DETERMINACIJA. Jeigu reziumuoti ir šį, ne paprastai svarbų, bet ir nepaprastai sudėtingą bei daugiaplanį klausimą, tai galima apsiriboti tik keliomis koncentruotomis išvadomis.

Tai, ką mes nūnai vadiname Inferna, yra genties istorijoje dominavusio trendo – Involiucijos - apogėjus. Jo pradžia siekia dar Ordos laikmetį, kada, netekęs bio-saiko reguliatyvo ir patapęs super-agresyvia beplauke beždžione – žudike, mūsų prabočius ir “pasuko” savo tapimo Žmogumi procesą chaoso megalizacijos haivėjumi. Beje, pati Orda irgi žuvo neolite būtent dėl šio paties tik trendo (kanopinių žvėrių išnai kinimas, eko-krizė šiaurės pusrutulyje, klasinės visuomenės atsiradimas, ir t.t.).

Taigi, kai šiandien Vesterno dvasinių prerijų kaubojai – šerifai ir gerlos baisingai nauju dalyku pradeda laikyti ekonomikos “globalizaciją”, manasis studentas laisvai gali iš to netgi sardoniškai (ar homeriškai) kvatotis. Chaoso megalizacijos trendas, toliau, buvo apsprendžiamas vis labiau netikusio ir vis mažiau adekvataus mentaliteto, kuris ir patapo- jau Ordoje- pagrindiniu Antropogonijos faktoriumi. Jame gi neadekvatumo ir suicidiškumo kokybė ir buvo apsprendžiama to, kas Humanikoje įvardijama kaip Sofijos “formulė” – triada Verum, Bonum et Humanum.

Faktiškai iš šios triados “progresavo” tik Verum, pažinimas, kaip kelias, atrodytų,tiktai linkui aukštakaktės Tiesos. Deja, ir čia mums atsitiko negerai: vietoj tokios Tiesos pažinimas 99% atvejų ieškodavo ... naudos.

Ir čia ašen turiu padaryti savajam kolegai vieną būtiną perspėją. Jeigu pataps tokia nelaimė, kad jis skaitys vistik visokius rašinius šia tema, jis susidurs ten su labai gražiu žodžiu (tik suvisai ne ansamblio pavadinimu) –

NOOSFERA (IR NOOGENEZĖ). Nūnai šie terminai vėl tapo madingi, vėl jie ... diktai klaidina skaitytoją Oikumenoje, o manąjį kolegą Marijos žemėje – tuolab. Noosfera (proto sfera) buvo įvesta prancūzų filosofų E. Lerua ir P. Teijaro de Šardeno. Ja bandyta nusakyti žmogiškojo proto visagalybės sferą ir jos rezultatą – minties kontinentą (ar tašką “Omega” Teijaro darbuose).

Kito prancūzų filosofo – intuityvisto Anri Bergsono seminare su šiuo terminu susipažino ir garsus jau tada rusų biogeochemikas V. Vernadskis. Jis II-jo pasaulinio karo metais parašė keletą darbų noosferos tema, jau naudodamas tada visiems privalomą marksistinę metodologiją. Taip jo darbuose atsirado kitas utopinis noosferos supratimas: biosferos pervedimas protu organizuoton noosferos “arkadijon”, o pats toks pervedimas praktiškai tegalimas aišku, tik socializmo areale ir marksizmo idėjiniu pagrindu.

Deja, baisiau apsirikti Vernadskis, o ir anieji filosofai vargu bau ar galėjo. Juk tada jau siautė tikra megaproblemų Vėjų rožė, o Vernadskio rašymo metu (1944-ji) – jau aiškiai matėsi ir ...lolo-krūtės Infernos šešėlis. Deja, abstraktus kabinetinis protas pagimdė utopiją, kuri ir nūnai iššaukia nemažai apologų – adoratorių seilionių. Manau, kad kolega iš tezauro teksto jau suprato, kad Inferna yra tokis “daiktas”, kuris iš principo priešingas savo idėja noosferai, o ir išvis realybėje jis jokių noosferų anei kvapo – tikrai neberas. Geriau jau vietoj šio neadekvataus termino naudoti terminą “šizosfera” – labiau adekvatu bus…

Būtent dėl to, ir ypač esmingai – kapitalistiniu laikmečiu (paskutinieji 300 metų, trumpai tariant) - tradicinė triada pakeitė mūsų Būtį irgi “globalizacijos” linkui. Vietoj pavienio žmogaus, ar tautų, nacijų nūnai mes turime jau vieningą “žmoniją”, o tiksliau – gentį Homo sapiens. Ji patapo tokia, vieninga ir Pragmoje (gamyboje ir vartojime), ir socio-politinėje, o taip pat kultūrinėje ir visose kitose srityse. Taip kad “istorijos subjektas” nūdienėje epochoje iš principo jau kitas – tai vieninga, nors ir ambivalentiška, o neretai ir tragiškai prieštaringa gentis. To – dar tikrai nabuvo josios istorijoje. Ir tik labai man gaila, kad filosofija ir postfi losofija “žioptelėjo” ir šią kategoriją...

Atsiradus šiam, netradiciniam istorijos subjektui, arba dramos autoriui, kuris kartu yra dar ir režisierius, ir “lyrinis” herojus, - suprantama, kad turėjo esmingai pasikeisti ir ta scena, kurioje šis kreatorius “visa tai” ir išdarinėja.

Taip ir atsitiko: tokia scena tapo Oikumena, kaip pansociumas, jau neparceliuojamas visokių sienų, gronyčių su rubežiais, ir pan. Deja, ir čia socio-humanitarinė žinija yra slaunaus ožio prieš žalius vartus pozoje, kuri vargu bau ar gali tenkinti amžininką. O jau Tave, kolega, papuolusį elitinių studijų riaumojančion revoliucijon – tuo labiau! Tezauro tekste Tu jau radai bent įvadines mintis Oikumenai deramai – arba adekvačiai – suprasti. Tik pakartosiu, kad Oikumenos specifika visiškai tiesiogiai ir netgi tiesmukiškai liečia ir Tave – biznio ar “verslo “ žmogų. Ir liečia kruvinai netgi,ne be jos tik Pyro pergalių linkui ir tenukulniuosi juk ...

Aš ir čia turiu omenyje kitką, kaip visada Humanikoje, - esmingai svarbiausią. O tai siejasi su Tau gal ir negirdėtu trivialu, kurio esmė – štai kokia. Kapitalizmo audringa, ir “globalizacijos” trende iš pat pradžių buvusi, uber-chaotiška raida padarė taip, kad pirmieji prie Mamonos krūties prasibrovę “grandai”, - G-7, G-24, ir pan., - jau beveik visiškai nustekeno natūros įsčias, nepalikdami kuo net atsigavėti kitiems klipatoms.

Taip jau yra su kai kuriais metalais, taip yra su energoresursais ir netgi su armenimis, kurie mus tik ir temaitina. Apie tai, kad gėlo vandens deficitas jau šiandien darosi nepakeliama našta vos ne pusei gavrikų Gėjoje, – ir nekalbėsiu. Reiškia, mums rekia iš naujo pervertinti kaip savo istoriją in toto, taip ir kitokią “smulkmę”, – ar visi mūsų norai – įgeidžiai yra protingi, o tiksliau – išmintingi, ar vykusiai mes organizuojamės sociume, vis rypaudami apie nac-idėją ir tokį pat “suverenitetą”, ir t.t.

O dar kiečiau tariant, mums pereinant į sekantį mileniumą, kaip tai eretiškai netarodytų, naujaip reikia suprasti (ir gerai būtų, kad šį kartą – išmintingai jau) nelemtąjį klausimą – Quo vadis, homo? O atsakyti į šį tikrai per amžius prakeiktą klausimą mes galėsime tik tada, kai suprasime trivialą – kas gi mes esame? Kitaip sakant, ne tik centrine, bet ir epicentrine mums patampa kategorija, kuri Humanikoje kolkas formu luojame griozdiškai, bet aš ir čia tikrai nekaltas –

GENTIS TRIADOJE. Aš čia visai aklai nekopijuoju “vokiečių ideologijos”, nuo seno pasižyminčios tokiais gelžbetoniniais terminais (kad ir Haidegerio filosofijoje, žiūriu, vis dar pamaldžiai madingoje Lietuvoje). Deja, filosofinės tradicijos ir šios kategorijos atžvilgiu – visiškai nėra, lietuviška gi filosofinė terminija yra dar pampersuose, o ir malkų ten jau, tiek, ir tokių priskaldyta, kad ašen jau geriau šita “ideologija” vaduosiuosi.

Šios kategorijos turinys manajam studentui tačiau jau yra pakankamai aiškus iš tezauro tekstų. Ši kategorija išryškina ir tą nūdienės triados chaotizacijos ( =globalizacijos) parametrą, kurį aš ką tik aptariau. Ji taip pat remiasi tik ir tik gentizmo (arba universalizmo) “pupizmo”bazėmis, kas mūsų jau anksčiau ir šioje Maksimatikoje aptarta, kolega.

Filosofijos istorijoje, kartoju, visiškai ne “gordynios” nuodėmės skatinamas, ši kategorija – visiškai neliesta, ir netgi arti iki jos “nedasigalvota”. O juk tai – centrinė ir epicentrinė, kartoju, kategorija normaliai filosofijai. Deja, irgi kartoju, - tokios būtent, normalios meilės Sofijai mes ir neturime jau per 150 metų. Ką gi ji turi rekšti, ir ką ji realiai reiškia Humanikoje ?

Jeigu studentas dar prisimins trivialą, kad visuose šiuose dalykuose mūsų pažinimo lygmenys siekia nebent kokio kraugerio Batyjaus “epistemines aukštumas” (kitaip sakant, triados pažinimo lygmuo yra baisingai netgi nepakankamas ir neadekvatus mūsų norams bei įgeidžiamas), - jam ir pataps aišku, kaip gyvybiškai aktuali yra mums būtent ši Humanikos kategorija. Komentarai ir čia, manau, visiškai nereikalingi ir “pertekliniai”.

Nes tik iš ten ir tas pats biznis gyvybinius syvus savuosius čiulpia. Tai, žinoma –

Filosofija juk, bent jau po šauniųjų pirmųjų euro-filosofų – fisio logų, - gamtai skyrė vis mažiau domės. Pamokanti yra jau pati gamtos kategorijos evoliucija euro-dvasioje. Prasidėjo ji (physis, fjusis) kaipo mūsosios Būties pagrindo ir pirmapradžio dalyko samprata Helados filosofijoje. Po to ji tapo išprievartauta Viduramžių patristikoje ir scholastikoje, kur gamtai buvo skiriama tik pasyvaus, inertiško dieviškojo kūrybos akto-tvarinio vaidmuo (natura naturans ir natura naturata).

Moderno kapitalistinio laikmečio filosofai pradžioje dar kreipė domę ling natūros, kaipo visokių gėrybių ir resursų ... bedugnės bačkos. Na, o “baigta”buvo su gamtos buržuiniškai filosofine samprata tikrai paradoksaliai, ko net ir ochlosui priskiriamas “sveikas protas” suprasti jau nebegali.

Gamtotyra, o ir visa epistema aplamai visuminio Natūros geštalto nepateikė, ir netgi išvis kolkas pateikti negali, dėl kiek kitos priežasties (kurioje filosofijos kaltė irgi yra didžiulė, ir “malonės” susilaukti irgi niekaip negali). Rekalas šis susijęs su tuo nenormaliu pačios europinės epistemos gimimo ir plėtros procesu, kurį aš jau aiškinau tezaure. Tai nevaržomas ir nevaldomas mokslo diferinciacijos procesas, atvedęs episistemą iki nūdienio šizoidinio jos statuso: joje yra vien tik fundamentinių mokslų jau per 3000, o kiek dar kartų daugiau priskaldėme mes taikomųjų mokslų? Suprantama, kad tokia monstriška “piramidė”, kaip įjunkome kažkodėl vadinti epistemą, – vieningo, visuminio gamtos vaizdo išpiešti niekaip negali.

Na o kaip gi suprantama gamta Humanikoje? Turint omenyje, kad humaninė mąstysena, joje tik tenaudojama, neleidžia robinzonada vaduotis ir čia,- natūros geštaltas Humanikoje “plaukia” būtent iš anosios – centrinės jai kategorijos “gentis-triadoje”.

Nes antroji Natūros forma ir yra vadinamoji “antroji” gamta. Paprastai tariant, tai – žmogaus veikloje pakeista gamta. Tik nereikia Tau teliuku ir čia seiliotis “kaslink” to pakeitimo kokybės, kaip kad darė netgi tokie tikrai ne – debilai filosofijoje, kaip Marksas. Nes “antroji” gamta žmogaus veikloje genties – istorijos begsme tapo ne tik humanizuota (visa agrosfera, pramonė, kultūros materialusis substratas, ir dar dau kas), bet ir, deja, – dehumanizuota (arimos žemės “sacharizacija”, visa eko-problema, ir netgi tokie, sakysime, religinio meno šedevrai (skirti žmogaus klupdymui ant kelių ir jo servilizacijai, pavergimui), kokiais yra įvairios maldyklos.

Deja, bet genties –triadoje istorijos chaoso dėsningumas ir čia visiškai neleidžia naudotis man ana teliuko metodologija. Dėl vienos labai paprastos priežasties – chaoso megalizacijos trende būtent dehumanizuotos natūros dalis eksponentiškai tik didėja, o nūdienės epochos sąlygomis – tik dar nelyginamai smagiau.

Yra pagaliau ir pati “intymiausia” – vidinė gamta, kurią kiekvienas iš mūsų nešioja “po skūra” nuo pat gimimo, ir nelabai netgi nori su ja nelabąja atsisveikinti lig pat medinio bušlato išrašymo, kurį mums visiems kolkas varganina anoji seks – diva, vardas kuriai – giltinė ...

Šioje – biosocialinėje jau – gamtoje irgi išskiriami trys jos invariantai, visada labai sudėtingai ir kartais netgi tragiškai persipynę tarpusavy.

Visa tai studentas supras, plačiau paskaitinėjęs patį Humanikos tezauro tekstą, nes, deja, panašių Natūros sampratų kitur jis vėlgi nelabai ir ras (labai jau nekukliai tariant).

Tačiau norint giliau “vrubintis” Humanikos gelmėsna, bent jau Maksimatikos pavidalu, mes būtinai pagaliau turime suprasti išeitinę visai šiai velniavai kategoriją, irgi beveik neliestą filosofijos analuose. O tai , žinoma, studentui jau seniai įtartina kategorija, vardas kuriai –

CHAOSAS. Galima sakyti, kad ši kategorija – vos ne išimtinai europinės kilmės (filosofijoje). Nes Oriento filosofijoje pradėta buvo lyg ir nuo jos poliaro-Brachmano- kaip Būties tvarkos ir dėsningumo senobės indų filosofijoje, ar Dao-panašiai traktuoto senobės kinų išmintyje.

Helados filosofijoje gi, jau Mileto m-los ikisokratikų (Talio, Anaksimandro, po to Heraklito, ir kitų) veikaluose pirmaprade kategorija tampa kaip tik Chaosas - kaip visa ko įsčios, žmogaus – taipogi. Chaoso stichiją gi į Kosmoso sferų harmoniją ir darną perveda Logosas, arba Nusas ( =protas),arba ta pati Sofija. Deja, tolimesnėje euro-filosofijos raidoje ši kategorija irgi tapo išmesta užu borto.

Ir netgi tada, kai atsirado dialektika kaipo filosofinis metodas, itin susikaupęs savijudai analizuoti, visvien nebuvo prisimintas šis trivialas, kad kiekvienu atvieju tokia savijuda tegali būti nuobodžiai vienoda – kaipo chaosas ir stichija.

Chaoso kategoriją atgaivino gamtotyra, tačiau tik tada, kai buvo įveiktas bent jau Niutono pasaulėvaizdis apie Visatą, kaip didžiulį laikrodį su visokiais ratukais-šriubukais, dievulio susuktais, ir pan. Greitai tačiau pasirodė, kad ir Kosmogonija – chaosas. O po Darvino darbų patapo aišku, kokio baisaus laipsnio chaoso esama Biogonijoje, ir kaip skausmingai ten “pravedama” tvarka, ir t.t. Apie chaosą genties- triadoje istorijoje kalbėta jau senokai, tačiau tik ne visuminiu – triadiniu mentalitetu vaduojantis. Netgi politinė ekonomija, kuriama filosofų-paterių A. Smito, ar R. Maltuso darbuose – irgi rėmėsi savotiška chaoso apologijos forma - “laisvosios rinkos” - kaip chaoso apogėjaus- reguliuojančiu veikimu. Marksas gi iš viso bandė paneigti chaoso buvimą istorijoje, paskelbęs progresistinės ir “dėsningos” istorijos meterialistinę sampratą (nelemtasis istorinis materializmas).

Deja, chaosas ligšiol nėra pakankamai patikimai pažintas daiktas, nežiūrint to netgi, kad egzistuoja jau ir specialus mokslas – chaoso teorija. Ir tai yra labai netgi blogai, kolega. Nes pasitenkinti tautologija (sviestas yra sviestas), kad chaosas yra turbulentinis procesas, visada besibaigiantis bifurkacija – mums aiškiai per silpna metodologija yr. Ypač todėl, kad istoriškai taip jau nutiko, jog vietoj chaoso kategorijos genties-triadoje istoriniame ir filosofiniame aiškinime kažkodėl nugalėjo visiškai kitokio skonio ir kvapo idėja –

SOCIETATINIS PROGRESAS. Dabar jau sunku ir atsekti, kas tas pirmasis niekadėjas, paleidęs po Saule ganytis šią tikrai nekokią idėją (ji labai netgi daug malkų priskaldė ir kraujo mūsojo dunojais nuleido istorijoje).

Galima beveik garantuoti tik tai, kad ir ši idėja – europinę goniją beturinti. Nes, sakysime, tiek indų, tiek kinų senoji filosofija vedina buvo visiškai ne socprogreso, o visiškai jai priešinga – ciklizmo idėja, o kodėl taip, manau, manasis kolega jau žino iš Filosofijos įvado kurso. Helados filosofijoje socprogreso idėja jau egzistuoja (pakanka priminti Plato “valstybę”, ar Aristo veikalus šia tema), bet jai aiškiai neteikiamas tas dominuojantis ir netgi demoniškas vaidmuo, kokiu ši idėja patapo įšventinta vėlesnėje euro-filosofijos eigoje.

Pradėta šią idėją principialiai neteisingai suprasti jau krikščioniškoje teologijoje bei filosofijoje Viduramžiais. Toliau, kaip tai nebūtų keista, ši socprogreso idėja galutinai sumaišė galvas (silpnokas, beje) ... absoliučiai ateistinei švietimo amžiaus filosofijai. Po to, nežiūrint gana kietos kritikos iš subjektyviojo idealizmo pusės (ypač – iš “lietuvio” Kanto pusės) gana paradoksalia maniera socprogreso idėja patampa dominuojančia Hegelio panlogizme, kur ji ir pasiekia ... nonsenso lygmenį.

Ir vėlgi, kaip tai nebūtų keista, - būtent šis užkratas infekuoja genialiausią be abejonės Hegelio kritiką – Marksą. Istorija, kaip dėsningas ir “progresistinis” procesas, dominuoja ir nūdieniame marksizmo pavidale – neomarksizme, ar postmarksizme.

Na, Humnika čia manajam kolegai rodo gan nedviprasmiškai pirštu į ... mūsų heroiškosios istorijos “galutinį rezultatą”, kuriuo juk yra ne kas kita, o vis ta pati nelemtoji budelė mūsų – Inferna. Jeigu su tuo sutiksime ir žvelgsime genties-triadoje istorijon iš šio būtent apžvalgos bokštelio, visi norai juk volens-noslens išvirs priešinga istorijos ir jos “viercho” samprata –

ISTORINIO CHAOSO MEGALIZACIJA. Aš jau pakankamai daug šitą dalyką aiškinau savajam studijuozui. Tačiau noriu tik paaštrinti ir “prašviesinti” jo smeginvingius labai madingame nūnai Vakaruose – ekonomikos globalizacijos kontekste.

Chaoso megalizacija, kaipo dominuojanti mūsosios istorijos dominanta, užgimė pačiame Ordos aušrymetyje, taigi ji – jokia ne naujovė. Priešingai, tai ji “kojom įspardė” Homo sapiens istoriją, kaip humanizacijos proceso bandymą, visškai priešingan – Involiucijos (ir, reiškia, - dehumanizacijos) trendan. Ypač visa tai paaštrėjo kapitalizmo epochoje, kuri Humanikoje todėl ir vertinama kaip ... grįžimas į instinktyviosios civilizacijos džungles (kad jau ir MTR, ir net Interneto pagrindu – visa tai visiškai nepaneigia šios kvalifikacijos, brolau).

Chaoso megalizacijos nuomeną dalinai analizavo ir Marksas, nors jis ir čia pridarė klaidų, ir visiškai ne genialių, deja. Tačiau manasis kolega – studijozas gali netgi smarkiai pakraupti nuo šios štai mintelės: ar ne tiksliausiai “globalizaciją” ligšiol yra išanalizavęs Leninas ... Jo imperializmo teorijoje mes galime rasti, jei skaitysime su noru sužinoti, o ne tik verbliūdais spjaudytis šio “4 kraujų” hibrido atžvilgiu, – vos ne viską apie nūnai taip (be reikalo) madingą Vakarų kaubojams ir kau-gerloms “globalizaciją”. Nauja joje, kaipo postimperializmo trende yra, deja, tik techniniai,kiekybiniai dalykai.

Norint tačiau geriau suprasti chaoso megalizacijos noumeną, kolegai studijozui reikia prisiminti išeitinius ar abėcė lygmenyje esančius dalykus. O bene svarbiausiu iš tokių yra –

ŽMOGAUS MISIJOS ISTORIJOJE. Iš karto akcentuoju, kad čia būtina mums skirti du šių misijų supratimo variantus –tradicinį ir šiuolaikinį. Tradicinis, einantis dar nuo Helados išminčių (ir mano jau aptartas tezaure) teigia, kad vedini triadine mąstysena, mes privalome genties-triadoje istorijoje išskirti šias tris pagrindines žmogaus misijas istorijoje.

Žmogus yra istorijos prielaida, nes tik tenkindamas savo bio-poreikius ( o taip pat socialinius, bei dalinai dvasinius anuosius), žmogus ir “paleidžia” istorinio proceso – kaipo žmogaus tapimo žmogumi mechanizmą.Antroji misija yra žmogus kaip istorijos subjektas (kūrėjas). Ir čia iš pirmo žvilgsnio viskas trivialu. Kadangi poreikiams tenkinti reikalingi dalykai (maistas, škurlis koks, ir t.t.) mana dangiškąja niekada nekrito, o ir dabar aiškiai to daryti nesirengia, - žmogus buvo priverstas dirbti. Tiesa, kūrybiškai dirbti (kad ir su žagre!) žmogus pradėjo palyginti vėlai – tik neolito laikmečiu, prieš 10 – 12000 metų. Ligtol jis poreikius tenkino daugiausia žudydamas – medžiodamas, ar atiminėdamas vertybes ir gyvatą iš gentainio savo.

Paleidęs iš butelio džiną, vardas kuriam yra genties-triadoje istorija, žmogus kartu paleido iš to butelio ir jėgas sociume, kurios nuo jo visiškai jau nepriklausė. Priešingai – tie socialiniai dėsniai patys pradėjo formuoti žmogų, darydami jam “papildomą misiją” istorijoje – žmogus kaip istorijos produktas (vadinamasis konkrečiai – istoriškas žmogus). Čia – irgi viskas lyg ir aišku: koks žmogus – toks ir jo kuriamas sociumas, ir ... atvirkščiai.

Deja, kaip nujaučia manasis kolega, manau, per visą herojizmu per visus kraštus besiliejančią savo istoriją žmogus šios savo misijos taip ir nerealizavo. Nėra ir niekada nebuvo juk sukurtas sociumas, kuris būtų praktiškai realizavęs žmogų kaipo istorijos savitikslį. Taip nebuvo anei socializme, taip ir tuo labiau dargi nėra ir nūdieniame “socialiniame kapitalizme”.

Antrasis žmogus istorinių misijų supratimas susijęs su šiuolaikinės epochos specifika, t.y., su Inferna. Viena vertus, šios istorinės mūsų misijos patapo irgi “globalizuotos” . Vietoj robinzono-individo jose nūnai “priregistruota” jau gentis, ir tik ji. Visų antra ir svarbiausia, kaip tik šia prasme mes “ant smūgio” atsidūrėme ožio prieš žalius vartus pozicijoje ta prasme, kad nei vienas iš triados narių mūsojo mokslo modelio (epistemos) nėra pažintas bent minimaliai pakankamu lygmeniu. O tai – ne tik baisu, bet ir kvepia aiškiu suicidu tokiems nemokšoms.

Kodėl atsitiko su mumis toksai “istorinis paradoksas”, - tegalima suprasti tik tada, jeigu grįšime dar žingsnį atgaliop humaninės mąstysenos laiptais. O tai reiškia, kad mums rekia kiečiau suprasti tokį trivialą, kokiu pasirodo besą –

ŽMOGAUS FUNDAMENTINIAI SANTYKIAI (Infernos sąlygomis, primenu).

Nereikia visiškai čia ir priminti skaitytojui šių santykių normos, mūsų turėtos dar ikikapitalistiniu laikmečiu. Nereikia todėl, kad tai – absoliutus trivialas, ir ne daugiau. Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties – šie FS yra juk ne kas kita, kaip mūsosios Būties – kaip triados kontūro – “jėgų linijos”. Atrodė trivialu ir tai, kad mes niekas ir niekada negalime niekur pasidėti ir iškristi iš šių jėgų kuriamo lauko. Deja, šis trivialas pasirodė besąs visiškai ne toks jau ir trivialas besąs.

Vietoj dar Antikos ir Renesanso filosofijoje buvusios maksimos Homo hominis homo est, mes pradėjome vaduotis kita maksima, kurioje trečias žodis patapo pakeistas į “lupus” arba “monstrum”. To pasekmėje kitas FS, beje, neatsiejamas nuo pirmojo irgi absoliučiai, – “žmogus-žmogus” – tapo matuojamas šaunia genocido praktika. Ir tai pasakytina ne tik apie nepaliaujamą mums taip patikusią “karo kultūrą”, kurioje pasauliniai karai pradėjo aukas skaičiuoti jau dešimtimis milijonų, o trečiasis, jeigu bus – jau tik milijardais, abejoti tuo visiškai nereikia. Tas pats genocidas “vierchą laiko” juk ir Šiaurės santykiuose su Pietumis, Vakarų – su Rytais, ir kitais atvejais – taipogi.

Pagaliau, kas mums ir svarbiausia, 19-jo amžiaus viduryje trenkus euro – kultūros apopleksijai, mes dėsningai vėlei apturėjome ir trečiojo FS “Aš-Aš” apopleksiją, vardas kuriai – animacidas. Štai ant šių trijų “cidų”, kaip helėnų išminčių raštuose, - Gėja ant trijų banginių ,– nūnai ir vegetuojame.

Meluoju, tačiau. Nes neišdeginamai kūrybiška žmogiškoji prigimtis pakišo mums kiaulę ir čia. Kapitalizmo istorijoje dosniai žadėtas “fundamentinis” žmogaus santykis su ... Mamona ar Aukso veršiu (daiktu, turtu) – XX-jo amžiaus gale, bent jau Auksinio milijardo daliai patapo realizuotas praktiškai. Deja, jis sugriovė ir likučius tos FS triados, kuri dar feodalizmo sąlygomis buvo pakankamai veiksminga ir neišardoma.

Tai šis FS nūnai nuveda Anapilio ling vis daugiau klipatų Oikumenoje. O “globalizacijos” apologai nesugalvojo nieko protingesnio, kap pakartoti šaunią ... “Drang nach Osten” viziją gentainiui. Tai žinoma “trijų sferų” doktrina, kurioje “grandai” gamins ir pardavinės informaciją, kiti klipatos taps industrijos regionu, o paskutiniai visais atžvilgiais – pasauliniu kaimu, kuriame “žagrės broliai” gamins agro – produktus, maitindami likusias “sferas”.

Nekalbėsiu, kurion “sfairon” numatyta nukišti Marijos žemę, nes tai ir Afrikoje nūnai žinoma. Užtat kitas dalykas šioje pikantiškoje srityje aiškintinas labai netgi likiminga maniera. Tai – FS “tąsa” arba kitaip –

FP ARBA VEIKLOS BŪDAS. Apie mūsų fundamentines praktikas – pažinimą, bendravimą ir gamybą (= Pragmą) tezaure yra pakankamai daug rašyta ir aiškinta kolegai – studijozui. Pagaliau tik ką, kalbėdamas apie FS ir mūsosios Būties specifiką nūdienos sąlygomis, aš jau prasitariau ir apie šias praktikas nelaimingas. Jos pasirodo – būtent visos – ne tik ne Sofijos rėmuose esančios, o ir su sveiku protu jau prasilenkiančios, kas ar ne tiksliausiai ir įvardijama anųjų “cidų” įvaizdžiu. Tačiau čia yra ir kitas, žymiai svarbesnis Humanikai dalykas.

Tačiau visiškai ne trivialu pakvimpa tada, kai Humanika tegia: žmogus veiklos būdas ir yra vienintelis genties – triadoje istorijos lokomotyvas, o visiškai ne dvasia idealizme, ar Pragma ir klasių kova – marksizme. Ir koks jau buvo tas veiklos mūsosios būdas istorijoje,- taip klostėsi ir pastarosios “spontanizmas”, kitaip ir būti niekaip negalėjo. O ir dabar – tik taip ir esti, kolega. Pats veiklos būdas gi visada buvo apsprendžiamas labai jau “intymaus” daikto, vardas kuriam – mąstysena, arba modus cogitandi.

Visi šie pikantizmai tačiau šiuolaikinėje epochoje irgi esmingai pasikeitė, o tų pokyčių “imidžas” ir yra Inferna, nuo kurios atskaitos sis temos mums jau tikrai nėra kur dingti – pradingti. Aš turiu omenyje čia du dalykus.

Antras svarbus momentas veiklos būdo supratime yra vėlgi tas negydomas mūsų “kūrybiškumas”, žinia. Reikalas tas, kad pokario metais, pasinaudojus mokslo ir technikos revoliucijos (MTR) teikiamos galiomis, kapitalas pagaliau galėjo tesėti savo pažadus vartoti “pagal poreikius” bent jau nedideliai Auksinio milijardo ochloso daliai – visokiems kapitalo rykliams, kašalotams ar šiaip jau piranjoms.

Ši idėja staigiai, “ant smūgio” ir baisingai katalizavo Pragmos chaosą, kuriuo ir be to tik ir vedinas buvo kapitalizmas. Rezultatas ? Paprastas kaip gauruotas kiaušinis: Pragma paėjo šauniu chaoso megalizacijos keliu, kuris Vakaruose, pradžioje gausingai seiliojantis, buvo paskelbtas haivėju Edeman – garsiuoju “ augimu”. Paskui jam per nosį smarkiai užprosijo Romos klubas ir mano jau minėta marksistinė fronda.

To pasekmėje “augimą” pradėta sodriai dengti figlapiais – “stabili plėtra”, “tausojantis vystymasis”, “postindustrinis sociumas”, ar “info – sociumas”. Kada gi atrodė, kad visi pavojai praėjo, Amerikos PIKbojai nesugalvojo nieko išmentigesnio, kaip … grįžti atgal prie “augimo”. Tik, kad sunkiau atspėti būtų, – perkrikštijo anąjį į ekonomikos “globalizaciją”.

Ji gi nereiškia absoliučiai nieko naujo ar kokybiškai įdomaus, nes kaip jau sakiau ir čia, Maksimatikoje, – yra tik seno kaip ir pats žmogus jo istorinio trendo – chaoso megalizacijos išraiška. Kiekybiniai gi nūdienės globalizacijos prioritetai jeigu ir yra, tai jie susiję ,deja, tik su Involiucijos trendo vyravimu nūdienėje Oikumenoje. O tai drūčiai paguosti tegali nebent oligofreną. Nenoriu pravardžiuotis, tačiau tokių, paguodą priimančių nūnai gausu ne tik Vesterno pampose, bet ir visiškai netoli – Gedimino sapnavietėje, taip sakant. Nelabai norėčiau, kad anose kohortose atsidurtų manasis kolega – studentas.

Visas šis ilgokas prikolas apie žmogiškosios saviraiškos formą – veiklos būdą turi tačiau ir labai rimtą potekstę. O ja yra studentui išvis erezija atsiduodantis dalykas –

HUMANIZACIJA IR DEHUMANIZACIJA GENTIES ISTORIJOJE.

Iš pirmo žvilgsnio ir šis klausimas atrodo trivialo lygmenyje esantis. Jeigu palyginsime super – kompą su ordiko naudota skaičiavimo “technika”, mūsojo komforto ar transporto lygį – su Ordos “transportu”, - ir debilas manys, kad žmogus istorija vyko tik ir tik humanizacijos haivėjais mustangus paleidus. Deja, pirmasis žvilgsnis netgi meilės lyrikomis užgiedotose sfairose beveik visada pasirodo klaidingas besąs.

Genties – triadoje istorija, kaip žmogaus ir visos triados humanizacijos kelias, tokiu tiesmukišku visiškai nebuvo ir nėra. Kodėl taip jau čia mums nuskilo – aš jau aškinau. Dabar tik reziumuoju pagrindinę mintį ir čia. Istorijos “spontanizmas” ir netolygumas bei baisingas netgi vingiuotumas vyko todėl būtent, kad žmogus istorijoje naudojo, kaip taisyklė be išimties, “blogą” mąstyseną. O tas blogis pasireškė jau Ordos laikmečiu, kada taip ir nebuvo suformuotas tas kontūras, kuris turi apimti Sofijos bent jau pradmenis – Verum, Bonum et Humanum.

Blogis čia buvo tas, kad tokiame pažinimo kaip fundamentinės praktikos triskart beprotiškame šuoliavime toli ir beviltiškai atsiliko kiti du Sofijos “formulės” nariai – Bonum et Humanum. Ir čia ir buvo turbūt tragiškiausia mūsosios istorijos “podliankė”. Nesuformavus Sofijos kontūro ir laiku neįskiepijus gentainiui jo gentiškosios jėgos – valios Sofijai, humanizacijos procesas ir patapo “papildytas” savo poliaru – dehumanizacija arba bestializacija. Naudojant gi vos ne nuo Adam kadmon laikų netinkamą mąstyseną, žmogaus tapimo Žmogumi procesas ... patyrė absoliučią nesėkmę.

Vietoj humanizacijos trendo pastoviai, nors ir “židiniais” istorijoje pradeda vyrauti dehumanizacija, o ten kur jį patapdavo “vierche”, - visur nugalėdavo išsigimimo ir Involiucijos trendas istorijoje. Kad skaitytojui būtų aiškiau ir ši eretiška mintis, – lai paskaičiuojis laisvalaikiu: kas liko mums idėjų lygmenyje iš Afrikos, Ausralijos ar aborigeninės Amerikos civilizacijų istorinių tortūrą? Pasufleruosiu: mizeris be aštuonių tik ir paliko ...

Lygiai tas pats galutinėje pasekmėje beliko ir iš Azijos kultūros, kuriai patekti anima humana Aukso fondan taip ir neleido agresyviai mesianistinė anima europea. O kas beliko istorijos (suprastos, kartoju, tik evoliucinė maniera ir triados kontūre) iš šventakmenės Europos, kardu ir ugnimi “christianizavusios” visą Oikumeną, - abejoti kategoriškai neleidžia ta pati Inferna. Nuo kurios koordinačių sistemos Tau jau niekada ir niekur pasislėpti nepavyks, o tapogi dugnan, kaip pachanui kokiam su mokrucha padegusiam, gulti – irgi.

Reziumuojant mintį apie humanizacijos ir bestializacijos trendų sąveiką mūsų istorijoje, belieka pasakyti, kad nėra geresnio tos sąveikos geštalto ir “įrodymo” (kieno gi viršus buvo), kaip vėlgi ta pati Inferna. Kaipo civilizacijos kolapsas ir savotiška “skaistykla”, prieš patenkant mums visiems , griešniems be abejo, tikrojon Infernon.

Tačiau visvien čia lieka vienas studentui, kaip taisyklė, nelabai aiškus klausimas, - kur gi bedėti tada visa tai, ką jam jau šūlioj bandė įkalti galvon kaip panacijinę ir tik “progresistinę” , žinia , velniavą, vardas kuriai –

CULTURA TRIGEMINA. Šie dalykai dar sunkiau studijozui suprantamai todėl, kad jajam nuo mažų dienų įkaltas būtent visiškai neteisingas ir “apipjaustytas” pačios kultūros supratimas. Kaip taisyklė, jis apsiriboja tik menais visokiais, na dar, jei mokytojas buvo kietesnis, - jis kultūros kontūran dėsningai įtraukdavo mokslą. O jeigu dar kietesnis dėstytuvas pakliuvo – jis paprasčiausiai sutapatindavo kultūrą su anima humana. Deja, visi šie kultūros supratimai yra nepilni, Humanikos požiūriu ir diktai apipjaustyti – taipogi. Kodėl gi taip ?

Na, pirmiausia, čia atsako į hamletiškąjį klausimą – o kas gi išvis yra ta kultūra – anei kvapo nėra juk. O visų antra,- kultūros sutapatinimas tik su menais, mokslais, ar netgi su anima humana išvis – taip pat nepilnas ir netgi impotentiškas beviltiškai.

Beje, anima humana pilnai ir “absoliučiai” idealus dalykas, dvasia, ir tuo viskas ir pasakoma (ji ir kuria kultūrą). Dvasinėje gi kultūroje pilnai galimi materialūs jos išraiškos būdai: skulpūra, dailė, ir t.t.

Šia prasme kultūra visiškai nepriešinama Humanikoje civilizacijai, kaip tai patapo madinga nūnai tikrai nesmagioje tradicijoje, einančioje nuo Špenglerio veikalo “Europos saulėlydis”,- ar ne skandalingiausios XX-jo amžiaus filosofinio pobūdžio knygos. Tie dalykai pilnai vienas kitą papildo: kultūra yra, pakartosiu, humanizacijos proceso įrankis ir rezultatas vienu metu. O civilizacija yra visiškai ne kultūros netektis, ar “nusikultūrinimas”, kaip teigė Špengleris.

ŽMOGAUS ESMĖ INFERNOS SĄLYGOMIS.

Šis klausimas filosofijai daug baisesnis, nei Hamleto tėvo šmėkla Šekspyro dramoje (beje, nūnai jau drūčiai ginčijama pati Šekspyro autorystė, ir ne tik šios dramos atžvilgiu). Filosofija per 3000 metų savo istorijos šiuo klausimu sulaužė labai netgi daug iečių, tačiau jo taip ir neišsprendė. O Marksas, sakysime, ir išvis į lankas išplaukė, “išnešdamas” žmogiškosios esmės problemą ... už paties žmogaus, sutapatindamas ją su žmogaus santykiu su kitu žmogumi (ypač – klasiniu tokiu santykiu, ką Marksas taip stipriai absoliutino, jog jo doktrina Humanikoje teisėtai vadinama klasizmu).

Kaip ten bebūtų, filosofijos istorijoje nėra pakankamai tvirto ir patikimo atsakymo į tą prakeiktą klausimą apie mūsų, žmogėnų esmę – esenciją. Ir tai – labai netgi blogai. Humanika supranta žmogaus esmę dvejopai.

Joks paradoksas ir visiškai ne erezija manoji tad yra tai , kad ligšiol mes savo esmės taip ir neapturėjome, prakeikto klausimo filosofijoje – žmogaus esmės ir jo egzistencijos vienybės realizavimo – anei per nago juodymą taip ir nesupratome.

Kita vertus, Infernos kontekste “realiai” tik ir teegzistuoja ... kita žmogiškosios esmės Januso veido pusė. O ji – labai netgi nesimpatiška ir neestetiška.

Reikalas tas ir yra, kad jau nuo Ordos laikų žmogaus esmės profanacija (ar prostitucija,- kaip nori) tampa visiškai kitas Homo sapiens raidos trendas, kurį štai jau kiek laiko įkūnija ... Homo consumens. Ir nereikia čia jokių mano komentarų ar beviltim atsiduodančių raudojimų. Žmogus, gyvenantis tik tam, kad vis kiauliškiau vartotų, – tokis žmogus jokios juk žmogiškojo orumo vertos esencijos iš principo turėti negali. Ir tai jo, o tiksliau , - tavo, jaunasai kolega, tragedija.

Filosofija taigi ir čia pasielgė ne tik nelabai gražiai, o ir paprasčiausiai – nusikalstamai. Ji – kaip mūsų ne tik laisvės ar dvasinio tobulėjimo, o ir kaipo mūsosios esmės sargybinis – Cerberis, nusikalstamai užmigo savo poste. Ir tokiu krūtu letargu ji vaduojasi jau mažiausiai ... 300 metų (vardas kuriems – instinktyvioji civilizacija, kas jau aptarta Humanikos tezaure).

Kitaip sakant, Humanika žmogaus esmės klausimu labai blaiviai skiria du dalykus. Tai, kas iš žmogaus galėjo esenciaulus išeiti, bet dėl jo tragiškojo prieštaringumo – taip ir neišėjo. O tai – monstras, vardas kuriam arba Homo consumens, arba, kas yra tas pats, – Homo suicidius.

Kita gi prasme, kaipo imperatyvas, idealas, ar adekvačios žmogui esmės “vizija” Humanikoje “ laikoma pagrindinė jos idėja – mitas arba “pasija” – homo liber et immortalis. Baisiausia ir čia yra tai, kad ši “mitinė” idėja jau stovi ant Būties mūsosios slensčio, jau beldžiasi netgi miegamajan mūsų, ir aš labai netgi bijau, kad ir su ja neatsitiktų mums jau įprasta istorijoje maniera – “visai atvirksčiai”.

Nes Oikumena nūnai absoliučiai tam reikalui neparuošta, ir netgi nesiruošia tam ruoštis. Kodėl taip yra? Dėl vienos irgi paprastos priežasties.

Kolega studijozas, manau, iškart suprato mano norus – norelius ir čia. Teisingai, Humanika ir žmogaus esmę, ir jo gentiškąsias arba esmingąsias jėgas “dislokuoja” visiškai ne robinzono – individo paodinėje materijoje, o būtent – svarbiausiame Humanikai genties – triadoje kontūre. O tai – du dideli juk skirtumai, kaip visada tik teisingai ir tesakoma Odesoje-mamoje. Išsamiausia šiuo klausimu studentas gali rasti parašyta paskutiniojo euro – materializmo mohikano – Liudvigo Foerbacho darbuose. Nes jis bandė sukurti tai, ko ligtol išvis nebuvo euro – filosofijoje, – antropologinį materializmą. Deja, jam nepavyko tai padaryti. Ir būtent todėl nepavyko, kad jis naudojo ne triadinę mąstyseną, trumpai tariant.

Žmogaus, kaip gentiškosios būtybės, esmingosiomis jėgomis yra ir sąmonė, ir žmogaus universalumas (kreatyvumas), ir darbas, ir netgi ... jo dvasios pan – tingulys, kuriuo juk ir LLL-studijozai tik ir vaduojasi, ir dabar labai nemažai kitų žmogaus savybių. Jų visuma Foerbacho ir buvo vadinta gentiškąja žmogaus esme, bet bent jau tai aš praleisiu, kolegos dūšelės palengivinimui.

Esmė su šia visa “materija” istorijoje gavosi tikrai nesmagi. Tai šių gentiškųjų jėgų vedinas žmogus ir pasiekė ... Infernos papėdes. Kodėl gi taip debeliškai mums nutiko?

Viena vertus, todėl, kad mes istorijoje taip ir nepanaudojame ar ne pagrindine turinčios būti gentiškosios jėgos – valios Sofijai. Kurią, - jeigu pavyks ir jeigu Inferna leis, - mes “ant smūgio” netgi privalome implantuoti sau prasidedančioje Švietimo revoliucijoje.

Kita vertus ir Humanikai svarbiausia, - kad mūsų gentiškosios jėgos istorijoje buvo naudojamos ne tik ne visada efektyviai, bet dažnai ir visai ne tuo adresu, populiariai tariant. Tai gi nereiškia nieko kito, kaip irgi pakankamai trivialų dalyką. Mes sklerotiškai, pasirodo, pamiršome istorijoje dar svarbesnį dalyką, kokiu yra –

ŽMOGIŠKIEJI ATRIBUTAI. Humanikoje atributu suprantamos tokios žmogiškosios kokybės, kurios tik ir leidžia išskirti šį dvikojį beplunksnį padarą iš kitų bestijų “mastiuchos”. Beje, numušiu šišą savo studentui ir čia , ir dargi iškart: toks išskyrimas esti visiškai ne visada tik ... gerojon, aukštesniojon “pusėn”. Irgi – deja, bet ašen ir čia esmi nekaltas. Prie žmogiškųjų atributų Infernos sąlygomis Humanikai tenka artintis klinčan irgi labai jau atsargiai ir galimai išmintingai, žinia.

Ratio, kaip aukštakaktis teorinis mūsų pažinimas, kurio pagrindine misija, atrodė, ir turi būti žmogiškosios laisvės realizacija, - anei velnio juk to nepadarė ... nei viename iš miriadų evoliucinian kapinynan nuėjusių sociumų Antropogonijoje. Dar daugiau, jeigu kalbėti ir čia priprasta – kietai – krūta maniera, aš privalau šokiruoti kolegą kitą mintele: Ratio jei ir buvo pradėtas varganinti istorijoje, tai su ... Aristotelio filosofija tokia hetojinė mūsų, nordikų, veikla ir pasibaigė.

Galiu tik pasakyti viena. Veiklos būdas, taip deramai istorijoje ir nepatapęs apšviestu nei Ratio, anei tuolab Sofijos prožektoriais, - ir įspardė “ iš kojos” mus visus Infernon, kaipo totalios nevalios ciesorystėn. Taigi ir su šiuo atributu mums nuskilo visiškai ne atributyviai, ir tuo labiau - ne išmintingai.

Sofija kaip žmogiškasis “atributų atributas” arba žmogiškosios esmės esmė, visiškai ne tautologija vaduojantis teigiu. Nežiūrint to, kad būtent Sofija yra Humanikoje centrine ir netgi epicentrine kategorija, aš apie tai čia nieko nerašysiu. Kiek gi galima, po velnių? Galiu “įmūryti” tik vieną, labai nemalonų kolegai dalyką.

Sofijos “pražiopsojimas” bendrojoje ir filosofijos istorijoje – tai tikrai baisiasias mūsojo Ratio nusikaltimas už kurį “malonės” tikėtis, bent jau Humanikoje, - jokiam galvažudžiui tikrai neverta. Pats faktas, kad mes, gentainiai, atrėpliojome iki mileniumų sankirtos ne tik kaipo neprotingi, nemoralūs ir nehumaniški, o ir kas yra svarbiausia, – neišmintingi “idiotai” – kalba didžiu balsu pats už save, ir jokių mano komentarų visiškai nereikalauja. Dixi!

Pankosjumerizmas kaip istoriškai pats jauniausias mūsų atributas – irgi lyg tai komentarų nereikalingas. Šis atributas – tai samurajiškai – kamikadzinė mūsų kokybė, kurią jau pavyko įskiepyti instinktyviai civilizacijai ir jos ordiškajam mentalitetui. Ir visiškai nesvarbu Humanikai yra tai, kad šis atributas “auksiniame milijarde”, bent jau dalyje jo ochlomasės realizuojamas, o kituose Oikumenos pakampiuose tėra tik gausingo seiliojimosi priežastimi.

Humanikos požiūriu baisiausia čia yra kitkas: tragiškas prasilenkimas ne tik su Sofijos, bet netgi ir su “sveiko proto” aršinais ar coliais – diuimais.

Taigi, Infernos koordinačių sistemoje netgi tokius, atrodo, didžiai humaniškus ar žmogiškus “daiktus”, kokiais ir yra atributai, analizuojant , jokio pieteto ar ataraksijos man nekyla. Deja, tuolab - ir kalbos negali būti apie pasididžiavimą Linejaus taip neatsargiai ir man suteikta klikucha – Homo sapiens sapiens. Su tuo susijusi dar viena nelaimė, atsitikusi gentainiui – amžininkui, kurią Vesterno kaubojai dažnai vadina –

Ši terminą įvedė berods Martinas Haidegeris, ir visiškai be reikalo jis jį įvedė. Nes suprato jis ir kiti neofitai ir šį dalyką – robinzonados beviltimi metodologiškai tik tesivaduodamiesi . Pats Haidegeris laikė, kad žmogaus deontologizaciją įššaukia šėtoniškasis technikos nuomenas, Sartras ir jo fanai – absurdo kiklopą laikydami tokiu kaltininku, ir net “parovozu”, ir t.t.

Humanika ir šiuo klausimu turi savo nuomonę, ir nuodėmingai tekšnodama dvasios titanams per petį – bando įterpti ir savo tigrašį. Šiuo atveju tai liečia susvetimėjimo arba deontologizacijos priežastis, esmę ir netgi kontūrą (erdvę?). Paminėsiu tik pastarąjį aspektą, nes kiti – pakankamai aiškūs turėtų būti manajam kolegai iš jo tortūrų, skaitant (ar vaidinant tik aną procesą) Humanikos tezauro tekstus – skriptus.

Visas deontologizacijos fenomeno baisumas (sic !) ir yra tas, kad ji nūnai apima visą genties – triadoje kontūrą, ko aiškiai nesuprato Marksas. Šiandien susvetimėjimas “liečia” visiškai ne tik žmogaus ir jo veiklos produkto sritį (kaip manė Marksas), o visą žmogiškosios Būties galaktiką. Nūnai gentainis – amžininkas yra tik ir tik susvetimėjimo “stojkėje” ir su natūra, ir su sociumu, ir, kas baisiausia, - patsai su savimi, kaipo mąstančia būtybe.

Kodėl gi taip mums nutiko, pakraups studentas? Todėl, atsakau gailestingai, kaip Pranciškus iš Asyžiaus, kad mes kaip buvome beplaukės beždžionės žudikės, kai stipresni susiedai mus nuo šakų nuvijo prieš 3-5 milijonus metų, taip aname laiko strėlės skrydyje ... tik dar nelyginamai baisesni žertvos ir patapome. Tai – pakankamai plačiai analizuota jau tezauro tekste, tad tik priminsiu savajam, linkusiam amžinai žioptelėti kolegai pagrindinę šio nonsesnso priežastį. O tokia causa suis et finalis ir yra ... Sofijos “pamiršimas” mūsų herojinėje istorijoje.

BIOSOCIALINĖ PROBLEMA. Kaip jau minėjau, ir ne kartą, nežiūrint gana griozdiško šios super – megaproblemos formulavimo, ji išreiškia labai netgi negriozdišką bet nelabai gardžiai atsiduodantį dalyką. Jo esmė ta, kad biosocialinė problema išreiškia būtent mūsosios Būties vienybės “prizmę”. Ta prasme, kad “visa” gamta mums laužiasi per namų gimtųjų , kuriuose tik ir tegalime vegetuoti ir visokias šunybes pernamentiškai krėsti – BIOSFEROS - prizmę. Deja, kaip pagaliau jau įsitikino manasis studijozas, mes jau esame krūtai aplaužę šiai vienybei kaip grobus – šonkaulius, taip ir jau, įnirtingai stenėdami, - ir ing stuburo perlaužimo raunamės. Tiksliai - kaip anie nemazgoti samojiedai.

Biosocialinė problema, taigi, yra ir pačios Infernos esmių – esmė, jeigu jau to panoro manasis skaitytojas. Tik jokių mirrų, ambrozijų ar netgi meilės lyrikų nelaimingų ašen nuo to nepatiriu, brolau.

Kita verus ir svarbiausia, ši megaproblemų visuma jau įsakmiai pareikalavo ir satisfakcijos iš mūsų turimo apgailėtino anima humana modelio, ir visų pirma – metė “megaprobleminį iššūkį” esamam mokslo modeliui (epistemai). Deja, šioji žiūri į tokios satisfakcijos tenkinimą visiškai kitaip, nei anuo metu kad buvo įprasta mėlynkraujams (dvikova, primenu nežinantiems).

Tuolab visa tai mums aktualu, kad “išeiti” iš Infernos mums sukurptos totalios nelaisvės dimensijos, emancipuoti gentį-triadoje, mes tegalime irgi tik ... šios megaproblemos kontūre. Beje, čia, ir tik čia, telpa ir pati naujausia, dar tik besiformuojanti megaproblema – Homo immortalis, ko tikrai nedera pamiršti.

Reiškia, - baigiu šį blusinėjimą Maksimatikos lygmeniu, - vienintele žmogaus ir jo orumo bei laisvės supratimo forma Humanikoje laikoma ......

GENTIES-TRIADOJE SAVIJUDOS IŠMINTINGAS VALDYMAS.

Dixi in toto,skaitytojau.